01
05 /
2022
Atsidūrus bet kokiame varge ar sunkumams ištikus, dažnam išsprūsta nusivylimo gaida – „manęs niekas nesupranta, kiti to neišgyveno, kam galų gale rūpi mano skausmas?!“ Visgi šventųjų bendravimo dogma mums primena, jog kai atrodo, kad tu niekam nerūpi ar neturi, kam papasakoti ar išrėkti savo patirties, šventieji visada klausosi ir yra pasirengę padėti tiems, kurie prašo (bet jie, kaip ir Kūrėjas, gerbia mūsų laisvą valią). Paskaitę palaimintųjų ir šventųjų gyvenimus, galime pamažėle atsitiesti – jie buvo tokie, kaip ir mes, vargo, kaip ir mes, o neretai dar labiau. Tokia buvo ir šventoji Rita iš Kašos (Cascia), gyvenusi 1381–1457 m. Italijoje.
Besišaukiantys šventosios Ritos jos gyvenime įžvelgė ir savo vargus, susituokę moterys prašydavo kantrybės ir išradingumo sutarti su savo vyrais ir juos mylėti, vyrai, patekę į situaciją, kurios neįmanoma pakeisti, kreipdavosi į ją kaip į tą, kuri ištraukia iš beviltiškumo ir beprasmybės. Visi, jos besišaukiantys, patiria švelnumą, kurį šventoji rodė gyvendama žemėje (ir kurį, žinoma, tebeturi amžinybėje).
Rita gimė Rokaporenoje, keli kilometrai už Kašos. Tėvai pasirūpino, kad mergaitė būtų išsilavinusi, mokėtų skaityti ir rašyti. Šventoji Rita nuo vaikystės linko į pamaldumą, buvo protinga ir nepaprastai pamaldi mergaitė. Jos troškimas buvo patikti Dievui ir atiduoti savo gyvenimą Jo garbei. Ji troško tapti seserimi augustinijone ir visada priklausyti tik Kristui.
Nors Rita jautė pašaukimą vienuolystei, ji ištekėjo, nes pakluso tėvų valiai. Jos vyras, Paolas Mančinis (Paolo Mancini), buvo ūmaus būdo, ne visada mokantis tvardytis žmogus, tačiau Ritą labai mylėjo ir stengėsi gyventi gražų šeimos gyvenimą. Rita ir Paolas susilaukė dvynukų. Nors Rita augino sūnus kaip įmanydama evangeliškai, tėvas juos mokė ir kitų dalykų, kurie tuo metu atrodė labai vyriški – kovos, keršto (kuris neva atstato garbę), grubumo. Čia reikėtų paminėti kontekstą, kuriame gyveno Ritos šeima. Kašos mieste vyravo stipri ir miestą labai varginusi dviejų politiškai svarbių giminių – Gvelfų ir Gilibertų – priešprieša. Ritos vyras dažnai patekdavo į įvairius konfliktus, kuriuos spręsdamas tapo labai nervingas, o patiriama įtampa persikeldavo ir į namus. Ritai teko išgyventi nepaprastai daug skaudžių akimirkų, smurto atvejų bei tikro žiaurumo. Tačiau jos gyvenimo viltis ir centras buvo Kristaus Kryžius. Jame šventoji rado paguodą, jį adoruodama patyrė vienybę su Jėzumi, kuris dar daugiau paniekintas, vienišas, nesuprastas, kenčiantis. Draugystė su Kristaus Kryžiumi ir jo adoravimas buvo šventosios jėgų ir gyvenimo prasmės šaltinis. Visuose sunkumuose šis ženklas ją stiprino ir vedė į priekį. Atrodė, kad viskas taisosi: Paolas nusprendė mesti neramų gyvenimą ir atsiduoti šeimai. Tačiau atsitiko baisi nelaimė – jis buvo nužudytas netoli savo namų. Vieną skausmą vijo kitas – abu sūnūs nusprendė būti „tikrais vyrais“ ir atkeršyti už tėvo nužudymą (jie tuomet tebuvo paaugliai). Neklausydami motinos maldavimo atsisakyti keršto, jie leidosi į kelionę įvykdyti „teisingumo“. Šventoji nuolat meldėsi už savo vaikus prašydama Dievą, kad Jis neleistų jiems numirti nesusitaikius su Viešpačiu ir Jo Bažnyčia. Didžiausia baimė Ritą ėmė dėl to, kad jie gali numirti sunkiai nusidėję ir patekti į pragarą. Čia atsiskleidžia Ritos tikėjimas, kad nuodėmė stabdo draugystę su Dievu ir trukdo regėti Jo gerumą čia ir amžinybėje. Šventosios Ritos sūnūs sunkiai susirgo plaučių uždegimu ir mirė Viešpatyje, išpažinę savo kaltes. Motina išgyveno baisų skausmą, kad prarado savo pačius brangiausius žmones, tačiau guodėsi amžinojo gyvenimo viltimi – tiek vyras, tiek sūnūs prieš mirtį buvo atsisakę nuodėmingų sumanymų ir pasirinkę malonės gyvenimą.
Išgyvenusi artimųjų mirtį ir atsidūrusi vienatvėje, Rita paniro į gilią dvasinę tamsą. Atrodė, kad gali padėti ją pažinojusios vienuolyno seserys, tačiau niekas nenumaldė Ritos sielvarto. Jai padėjo veikla, kurioje šventoji patyrė ir gelbstinčią bei gydančią Kristaus Kryžiaus galią – ji ėmėsi taikdarės misijos, kurioje Dievo garbei ir žmonių labui panaudojo savo talentus. Rita labai išgyveno dėl susipriešinusių ir nesantaiką mieste kurstančių giminių konflikto. Pasitelkusi savo moterišką išmintį ir nepaprastus diplomatinius gabumus, šventoji Rita sutaikė abi gimines, ir mieste įsivyravo taika. Tai ir buvo didžiausias Ritos žygdarbis, išgelbėjęs miestą nuo nuolatinės įtampos ir streso. Ji buvo ta motina ir žmona, kuri rūpinasi ne tik kad visi būtų sotūs, aprengti, bet ir kad jos aplinkoje klestėtų dorybių kultūra, meilė Kristui ir Dangaus siekimas.
Dievo malonės ir ją supusių žmonių dėka Rita pakilo iš savo liūdesio ir įstojo į augustinijonių vienuolyną Kašos mieste. Išsipildė jos vaikystės ir gyvenimo svajonė – gyventi visiškai atsidavus Jėzui. Ir meilė Nukryžiuotajam niekur nedingo. Jai besimeldžiant ir prašant, kad Jėzus pasidalintų nors truputėliu savo skausmo su ja, atsitiko stebuklas. Vienas spyglys iš Nukryžiuotojo įsmigo tiesiai Ritai į kaktą, ir žaizda neužgijo visą likusį gyvenimą. Stebuklai ir nepaprasti ženklai lydėjo Ritos gyvenimo pabaigą, jos misija buvo nešti taiką ir nuolat rodyti Dievo malonės kelią.
Šventosios Ritos pavyzdys sekant Kristumi teįkvepia ir mus labiau už viską skleisti savo aplinkoje bendrystės, dorybių ir meilės kultūrą. Šventoji Rita teišmoko ir mus gyventi ir mirti pašvenčiamojoje malonėje ir bijoti įžeisti Dievą nuodėmėmis, kurios ir apkartina kasdienybę. Ypač teišmeldžia ramybę ir santarvę šeimoms, kuriose stinga ramybės, susikalbėjimo, kantrybės ir vieni kitų pastebėjimo, dėkingumo ar elementarios pagarbos. Jos tvirtumas tesužavi mus su Apaštalu tarti: „Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina“ (Fil 4, 13). Šventoji Rita todėl ir yra patekusiųjų į beviltišką padėtį globėja – ji savo gyvenimu patyrė, ką daryti, kai atrodo, kad nėra jokios vilties bent ką nors pakeisti; kiek reikia laukti, kol Dievas duos proto ir jėgų pradėti viską iš naujo ar tiesiog pajudėti iš vietos; paguodą Kristų tikintis tegali atrasti Jame – mus mylinčiame iki galo ir mus išgelbėjusiame Kryžiumi.
Kun. Martynas Povylaitis SC
