01
01 /
2013
Šio mėnesio „Magnificat“ viršelį puošia paveikslas „Šventoji Šeima“ – tai XV a. II pusės iliuminacija, vaizduojanti dirbančią Šventąją Šeimą namų aplinkoje. Šv. Juozapas atlieka dailidės darbus, už jo sukabinti šiems darbams reikalingi įrankiai; Mergelė Marija sėdi prie siuvinio, šalia pasidėjusi ir siuvimo reikmenis, o mažasis Jėzus laiko virvele pririštą paukštuką, greta jo ant žemės guli mediniai žaislai – viduramžiais populiarūs mediniai vilkeliai. Kai kuriuos paveikslų stebėtojus galbūt sudomintų ir nustebintų šalia Jėzaus rėpliojantis didžiulis vabalas bei po kambarį ropojančios skruzdėlės.
Ši iliustracija yra iš ispaniškos „Valandų knygos“. „Valandų knygos“ kaip pasauliečių brevijoriai buvo itin populiarios viduramžiais, o jų pradžia – vienuolynuose vienuolių maldai naudotos knygos. Jų paplitimas tarp pasauliečių XIV–XV a. iliustruoja vadinamąjį „dvasingumo sekuliarizacijos judėjimą“ – laikotarpį, kai pasauliečiai vis labiau pradeda praktikuoti tikėjimą už bažnyčios ribų, be tiesioginio kunigų vadovavimo. Šiose knygose buvo pateikiamos maldos kiekvienai metų dienai bei valandai, puslapiai išpuošiami iliuminacijomis pagal užsakovų pageidavimus, kurios sykiu su tekstu turėjo pagelbėti maldoje bei kontempliacijoje.
Nors šios ispaniškos knygos iliuminatorius, sykiu ir šios iliustracijos autorius nėra žinomas, čia galima aiškiai įžvelgti Katalonijos tapybos mokyklos menininkų braižą. Ši mokykla buvo viena pažangiausių XIV–XV a. Ispanijoje. Išskirtinė regiono istorinė raida, jos vietinės meno tradicijos bei glaudūs prekybiniai ryšiai su Prancūzija, Italija bei Reino, Šeldės bei Maso upių deltose esančiomis šalimis (dabartinė Belgija, Nyderlandai, Liuksemburgas ir dalis Šiaurės Prancūzijos bei Vakarų Vokietijos) turėjo didelės įtakos Katalonijos tapybos mokyklos suklestėjimui.
Šių menininkų vėlyvosios gotikos meno kūriniuose persipina Renesanso epochai būdingi elementai su gotikos meno principais – tai Italijos menininkų įtaka. Iliuminacijoje „Šventoji Šeima“ nujaučiame besiartinančią naują epochą – Renesansą, – tačiau joje vis dar esama ir gotikos pėdsakų. Paveiksle matome Renesansui būdingos perspektyvos užuomazgas, tačiau Šventosios Šeimos asmenų veiduose, judesiuose vyrauja gotikai būdingi bruožai. Renesanso epochos pradžią liudija ir jai būdingas peizažo kaip fono tapymas – pro paveiksle vaizduojamus kambario langus matome dangaus bei medžių ir laukų vaizdus.
Katalonijos menininkų tapyboje ypatingai ryškus viduramžių žmogaus mentaliteto bei kasdienybės perkėlimas į tapomą vaizdą. Įvairiausios šventųjų gyvenimo scenos, Evangelijų įvykiai persipina su kasdienio gyvenimo vaizdais, kartais paveikslui panaudojami ir siužetai iš legendų. Šventoji Šeima šiame paveiksle vaizduojama kasdienio gyvenimo aplinkoje – dirbantys tėvai bei mažasis Jėzus, užsiimantis vaikiškais reikalais. Taip pat ši iliuminacija yra šviesių ir gyvų spalvų – tai dar vienas katalonų menininkų bruožas, kurių tapybai būdingi spalvoti ir šviesūs naratyvai.
Šventosios Šeimos kasdienybė nėra aprašyta Naujajame Testamente. Apie Jėzaus vaikystę iš kanoninių Evangelijų taip pat žinome labai nedaug. Tad šios šeimos vaizdavimas kasdienėje bei darbo aplinkoje su kiek paaugusiu vaiku Jėzumi yra kiek neįprastas, tačiau aptinkamas ne vieno menininko darbuose. Renesanso laikotarpiu ypač išpopuliarėjo tokie Šventosios Šeimos vaizdavimo siužetai, kurie nėra aprašyti nei Biblijoje, nei apokrifiniuose raštuose, o tiesiog menininko išgalvoti. Iš tiesų Jėzaus vaikystė žadino ne tik menininkų vaizduotę – štai kokį įrašą aptinkame vieno cistersų vienuolio XII a. II pusėje rašytame laiške vienuolei atsiskyrėlei: „Tau neturėtų būti žalinga mąstyti apie savo jaunąjį sužadėtinį Jėzų, kuris būdamas vaikas linksmai žaidė su kitais Nazareto vaikais, ir kaip retsykiais Jis pagelbėdavo savo motinai bei buvo švelnus ir malonus savo globėjui.“1
Renesanso laikotarpiu ypač paplito tokie siužetai – „Šventoji Šeima valgio metu“, „Dirbanti Šventoji Šeima“ etc. Tai ypač tapo populiaru vaizduojamajame mene, siekiant prisidėti prie vis plintančio pasaulietinio pamaldumo ar tiesiog norint parodyti, jog Šventosios Šeimos pavyzdys yra tas, kuriuo dera sekti. Ši Šeima čia suvokiama kaip reprezentuojanti krikščioniškąsias vertybes šeimos gyvenime. Iš tiesų tokių siužetų kūriniai būdavo pirmiausia skirti asmeniniam naudojimui ir kuriami užsakant pasauliečiams. Taip pat vis dažnesnis Šventosios Šeimos vaizdavimas ne biblinėje aplinkoje rodo ir augančią susituokusiųjų statuso svarbą kikščionybėje.
Šioje iliuminacijoje dėmesį patraukia šv. Juozapo nimbas, dieviškumo ir šventumo simbolis, kuris yra kitokios formos nei Mergelės Marijos bei mažojo Jėzaus. Katalonijos menininkų tapytuose retabuluose galima aptikti ir daugiau siužetų, kur šv. Juozapas (taip pat ir Adomas, Abraomas bei Mozė) irgi turi daugiakampį nimbą – dažniausiai aštuoniakampį2. Paveiksle „Šventoji Šeima“ šv. Juozapo galvą juosia greičiausiai dvylikakampis nimbas (dalis kampų slepiasi už galvos). Šis skaičius simbolizuoja Bažnyčią, Naująjį Izraelį, kadangi būta dvylikos Izraelio giminių, bei vėliau dvylikos apaštalų. Simboliška, kad dvylikakampis nimbas gaubia šv. Juozapo galvą, mat jis yra ir Bažnyčios globėjas.
Iliustracijoje į akį krinta po kambarį ropojančios skruzdės. Yra žinoma, jog skruzdėlė simbolizavo apdairumą, išmintį, išankstinį apgalvojimą bei gebėjimą išvengti grubių, neatitaisomų klaidų3. Taip pat skruzdė yra ir darbštumo simbolis. Patarlių knygoje (Pat 6, 6) aptinkame tokį palyginimą: „Nueik pas skruzdėlę, dykaduoni, patyrinėk jos kelius ir pasimokyk išminties.“ Kalbama, jog skruzdėlė skiria kviečius, kuriais minta, nuo miežių, kurie netinkami mitybai – tai gali reikšti išmintingą asmenį, kuris skiria tiesą nuo klaidingų tikėjimų4. Tad galime interpretuoti, jog skruzdžių vaizdavimas šalia Šventosios Šeimos rodo šios šeimos išmintį bei darbštumą ir tokiu būdu vėl pabrėžiama, jog šios šeimos pavyzdys yra sektinas.
Nors paveikslo spalvos šviesios, Šventosios Šeimos asmenys spinduliuoja ramybe ir susikaupimu, o šalia mažojo Jėzaus guli mediniai žaislai, kurie asocijuojasi su vaikiškų žaidimų nerūpestingumu ir linksmumu, vaikelio paukštukas, o tiksliau – su juo siejama simbolika įneša į šį vaizdinį ir nerimo. Dažniausiai, ypač Renesanso laikotarpiu, su vaiku Jėzumi vaizduotas dagilis, paprastai laikomas Jo rankose. O šis paukštelis simbolizuoja pasiaukojimą, Kristaus kančią ir mirtį, tačiau taip pat yra ir Prisikėlimo pranašas. Šios simbolikos atsiradimas kartais aiškinamas pasitelkiant vieną legendą, pasak kurios dagilis nutūpė ant Kristaus erškėčių vainiko pakeliui į Golgotą. Apimtas gailesčio jis bandė ištraukti iš vainiko spyglius ir palengvinti Kristaus kančią. Taip paukšteliui besidarbuojant ant galvos užtiško keletas Jėzaus kraujo lašų ir nudažė plunksnas raudonai – nuo tada dagilio viršugalvį puošia raudona dėmė. Taip pat dagilis minta spygliais bei usnimis, o visa, kas spygliuota, buvo užuomina į Kristaus erškėčių karūną, – dėl to šis paukštelis buvo pripažintas Kristaus Kančios simboliu. Tad šioje iliuminacijoje vaizduojamas paukštelis yra Kristaus kančios bei prisikėlimo pranašas. Tuo pačiu ir violetinis vaikelio Jėzaus drabužis yra aliuzija į Kristaus kančią, taip pat ši spalva rodo ir Kristaus karališkumą.
Galiausiai šalia mažojo Jėzaus vaizduojamas didžiulis vabalas, kuris, anot kai kurių autorių, taip pat ir ankstyvosios krikščionybės laikais Bažnyčios tėvų prilyginamas pačiam Kristui5 ir yra Prisikėlimo simbolis. Vabalo simbolika čia yra tarsi daugiasluoksnis palimpsestas, po kurio sluoksniais galima atrasti įvairių kultūrų, civilizacijų bei tikėjimų pėdsakus. Manoma, kad vabalo, būtent skarabėjaus, simbolika buvo perimta iš egiptiečių6 ankstyvosios krikščionybės laikais – krikščionims skarabėjus asociavosi su Kristaus Prisikėlimu bei šviesos pergale prieš tamsą. Dažnai aiškinant vabalo simboliką cituojama 22 psalmės 7 eilutė: „Bet aš kirminas, o ne žmogus, vienų išjuoktas, o kitų paniekintas.“ Čia kirminas yra tapatinamas su Kristumi, o kai kurie autoriai prilygindavo psalmėje minimą kirminą skarabėjui. Dar ankstyvojoje krikščionybėje Kristus buvo vadinamas „Geruoju skarabėjumi“ – ne dėl to, kad Jis sukūrė pats save (buvo tikima, kad šis vabalas yra tik vyriškos giminės ir gimsta pats iš savęs), ne dėl to, kad Jis yra vienatinis (Sūnus) ir priėmė mirusiųjų pavidalą, bet dėl to, kad Jis įvyniojo save į mūsų purvą ir pasirinko savo paties gimimą iš šio purvo7. Nėra aišku, kokios rūšies vabalas yra vaizduojamas mūsų aptariamoje iliuminacijoje, tačiau tikėtina, kad skarabėjus nuo ankstyvosios krikščionybės laikų galėjo transformuotis ir į kitos rūšies vabalus, išlaikydamas tą pačią – Kristaus prisikėlimo – simboliką.
Tyrinėjant simboliką nepaprastai įdomu atrasti, kiek daug to meto žmogus, pasitelkęs simbolių prasmes, gebėjo pasakyti ir suprasti, tiek tapydamas, tiek ir grožėdamasis kaip stebėtojas meno kūriniu.
Mūsų aptartoje iliustracijoje vaizduojama Šventoji Šeima ir šiandien, kaip ir prieš kelis šimtus metų, gali būti pavyzdžiu ir atrama šiuolaikiniam žmogui kelyje į šventumą – juk ir šios Šeimos gyvenime buvo išbandymų ir kančios, bet su meile, tikėjimu ir viltimi priimant Dievo valią tampama šventais. Juk ir Marija su Juozapu kasdien atliko paprastus kasdienius darbus. Net paprasčiausius veiksmus atliekant su meile, tikėjimu ir malda galime išgyventi šventumą, į kurį visi esame kviečiami.
Agnė Rymkevičiūtė
1 Dzon Mary. Joseph and the Amazing Christ Child of Late-Medieval Legend, p. 140. // Childhood in the Middle Ages and the Renaissance. Ed. Albrecht Classen, 2005, Berlin.
2 Viduramžiais skaičius „aštuoni“ įgavo įvairiapusę simboliką – tai užuomina į Kristaus Prisikėlimą aštuntąją savaitės dieną (šitai greičiausiai įtakojo ir aštuoniakampę krikštyklų formą), taip pat šiame skaičiuje galima įžvelgti ir aštuonis palaiminimus. Galbūt aštuoniakampio nimbo vaizdavimu siekta minėtus asmenis skirti nuo naujosios eros, prasidėjusios su Kristumi, šventųjų. – A. N. Didron, E. J. Millingston. Christian iconography; or, the History of Christian Art in the Middle Ages, 1851, Part I, London, p. 165.
3 Hope B. Werness. The Continuum Encyclopaedia of Animal Symbolism, 2006, USA, p. 9.
4 Alva William Stefller. Symbols of the Christian Faith, 2002, USA, p. 103.
5 Friedrich Simon Bodenheimer. Animal and Man in Biblie Lands, Vol.1, 1969, Netherlands, p. 81
6 Skarabėjus egiptiečiams buvo atsinaujinimo, prisikėlimo simbolis.
7 Benjamin David Steel. Church Fathers on Christ as Scarab, 2009. – Internete: http://benjamindavidsteele.wordpress.com/2009/04/14/299/ (žiūrėta 2012.10.20).
