01
05 /
2021
Gegužės mėnesio liturginį kalendorių pradedame minėdami šv. Juozapą Darbininką, todėl ir „Magnificat“ viršelį papuošė dailidės dirbtuvėse susirinkusi Šventoji Šeima. Paveikslo viršuje matome siuvančią Švč. Mergelę Mariją, kiek žemiau kairėje – jau paaugusį Vaikelį Jėzų, kuris mokosi amato, padėdamas šv. Juozapui. Šį kartą pagrindinis dėmesys tenka būtent šiam šventajam, įprastai atliekančiam kuklų, tačiau tokį svarbų antraplanį vaidmenį pasakojimuose apie Šventąją Šeimą.
Žinių apie šv. Juozapą turime nedaug. Apie jį pasakojama tiktai Luko ir Mato Evangelijose. Pirmojoje Juozapas minimas kaip Marijos sužadėtinis, kilęs „iš Dovydo namų“ (Lk 1, 26–27), ir dėl to su besilaukiančia Marija keliavęs į Dovydo miestą Betliejų per valstybės gyventojų surašymą (žr. Lk 2, 1–5). Po Jėzaus gimimo Lukas nebemini Juozapo, tačiau galima suprasti jį buvus kartu visuose aprašytuose Jėzaus vaikystės epizoduose. Evangelistas Matas perteikia aiškesnį šventojo paveikslą ir apie Kristaus Įsikūnijimą pasakoja tarsi iš paties Juozapo perspektyvos: sužinojęs, kad sužadėtinė laukiasi, „būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti“ (Mt 1, 19). Įskaudinto, tačiau savo mylimajai nenorinčio pakenkti vyro planus pakeitė sapne pasirodęs Viešpaties angelas, patvirtinęs Marijos teisumą ir padrąsinęs Juozapą tapti jos ir Jėzaus globėju. Tai ne vienintelis epizodas, atskleidžiantis Juozapo atvirumą Dievui ir drąsų pasiryžimą vykdyti jo valią. Antrą kartą sapne išvydęs Viešpaties angelą, jis su savo šeima pabėgo į Egiptą ir taip išgelbėjo Kūdikėlį Jėzų nuo karaliaus Erodo žudynių (žr. Mt 2, 13–18). Dar kartą angelas pasirodė Juozapui po Erodo mirties, paragino grįžti į Izraelį ir apsigyventi Nazarete (žr. Mt 2, 19–23). Teisumas, kilnumas, tvirtas tikėjimas ir jo įkvėptas atsakomybės už Mariją ir Jėzų prisiėmimas, šeimos apgaubimas globa ir meile – visa tai galima išskaityti Evangelijos užuominose apie šv. Juozapo asmenybę.
Vis dėlto pirmųjų amžių krikščionims to buvo negana – apie žmogų, užauginusį Jėzų, norėjosi žinoti daugiau, todėl įdomių pasakojimų apie šv. Juozapą galima rasti apokrifiniuose tekstuose. II a. viduryje Egipte, Sirijoje arba Mažojoje Azijoje buvo parašyta Jokūbo proevangelija, pirmą kartą paminėta III a. pr. kaip įtartinas neseniai atsiradęs tekstas. Jame atpasakojami įvykiai nuo Marijos gimimo iki Erodo Didžiojo mirties Jėzaus vaikystės metais, stengiantis paaiškinti tikėjimo slėpinius ir atsakyti į pagonių kritiką. Papildyti ir kiek pakeisti šio kūrinio pasakojimai atsispindi ir IV a. sukurtame apokrife „Dailidės Juozapo istorija“. Abu tekstai lėmė, kad dailėje tapo įprasta šv. Juozapą vaizduoti kaip seną žmogų, nors nė vienas evangelistas neužsimena apie jo amžių. Veikiausiai jis buvo įprastas vedyboms, taigi Juozapui turėjo būti aštuoniolika ar kiek daugiau. Jokūbo proevangelijoje pasakojama, kad Juozapas nenorėjęs vesti daug jaunesnės Marijos, nes buvo senas, turėjo sūnų ir bijojo būti išjuoktas. „Dailidės Juozapo istorijoje“ net išvardinami jo šešių vaikų vardai ir rašoma, kad vyras buvęs devyniasdešimties. Taip krikščionys, nebežinoję žydų vedybų papročių, bandė paaiškinti, kaip Juozapo žmona tapusi Marija galėjusi būti nekalta, ir kas galėję būti Naujajame Testamente minimi Jėzaus broliai. Vakaruose įsitvirtino šv. Jeronimo aiškinimas, kad broliais žydai vadino ir pusbrolius, tačiau Rytų krikščionybėje buvo priimtas pasakojimas, kad našlys Juozapas turėjęs vaikų iš pirmosios santuokos.
XVI a. galima pastebėti išaugusį pamaldumą šv. Juozapui, kurį paskatino 1481 m. popiežiaus Siksto IV paskelbtas šventojo minėjimas kovo 19 d., o vėliau – šv. Teresės Avilietės sprendimas pasirinkti šv. Juozapą reformuoto karmelitų ordino globėju. Pamaldumo bangą lydėjo ir pasikeitęs įvaizdis dailės kūriniuose. Liuveno universiteto teologijos profesoriaus Jano van der Meleno (Jan van der Meulen, 1533–1585) veikale „Šventųjų atvaizdų istorija“ buvo raginama piešti ne apokrifiniuose tekstuose aprašytą senelį, bet jauną vyrą, gebantį suvaldyti savo jausmus. Švč. Mergelės Marijos sužadėtinis buvo lyginamas su savo bendravardžiu, Senajame Testamente minimu Jokūbo sūnumi Juozapu, kurį nesėkmingai bandė suvilioti egiptiečio Potifaro žmona (žr. Pr 39, 1–20). Tačiau išliko populiarus ir senolio, laikančio žiedais apsipylusią lazdą ar lelijos šakelę, vaizdavimas.
Apie 1634–1636 m. nutapyto paveikslo „Šventoji Šeima. Nazareto dirbtuvės“ dešinėje matome šv. Juozapą, kurio išvaizda atitinka XVI a. pasikeitusį požiūrį į apokrifinių tekstų pasakojimus. Kūrinio autorius Chuanas del Kastiljas (Juan del Castillo, apie 1590–1658) buvo vienas žymiausių to meto dailininkų Sevilijoje, dar garsesnio ispanų baroko tapytojo Bartolomėjaus Estebano Muriljo (Bartolomé Esteban Murillo, 1617–1682) mokytojas, veikiausiai žinojęs ir Jano van der Meleno įžvalgas, ir daug senesnes vaizdavimo tradicijas. Evangelijoje pagal Matą Jėzus vadinamas dailidės sūnumi (žr. Mt 13, 55); graikiškai ir hebrajiškai tas pats terminas nurodo amatininką, dirbantį su medžiu, akmeniu ar metalu. Todėl dar Viduramžiais, maždaug nuo XV a. vidurio, tapo įprasta vaizduoti šv. Juozapą dailidės dirbtuvėje – Šventosios Šeimos globėjas tapo artimas ir savas to meto amatininkams. Neretai matome jį mokantį amato mažąjį Jėzų, kaip ir šiame paveiksle. Varstoto apačioje šalia Jėzaus nutapytos replės – vienas iš Kristaus kančios įrankių, nurodančių būsimą auką ant kryžiaus. Siuvanti Švč. Mergelė Marija mus vėl grąžina prie Jokūbo proevangelijos, kurioje buvo gavusi užduotį kartu su kitomis mergelėmis pasiūti Jeruzalės šventyklos uždangą. Ryškiai raudona jos suknelės spalva simbolizuoja motinystę, meilę ir atsidavimą. Chuano del Kastiljo dėmesys detalėms tęsė Sevilijos baroko mokyklos tradicijas, kurias paveikė ir olandų, ir italų, ypač Venecijos, tapyba. Šiltas paveikslo koloritas dailininkui leido perteikti kuklios dirbtuvių aplinkos jaukumo įspūdį. Jį dar labiau sustiprina švelnūs Marijos ir Juozapo žvilgsniai, nukreipti į Vaikelį Jėzų, atskleidžiantys tėvišką rūpestį ir meilę.
Pramonės perversmo pakeistoje visuomenėje šv. Juozapas buvo atrastas iš naujo, šį kartą kaip darbininkų globėjas. XIX ir XX a. popiežių sprendimai atliepė to meto pokyčius ir sykiu vainikavo ankstesnes įžvalgas apie šv. Juozapo asmenybę. 1870 m. pal. Pijus IX paskelbė Šventosios Šeimos globėją Visuotinės Bažnyčios globėju. Amžių sandūroje popiežiumi buvęs Leonas XIII apie šv. Juozapą kalbėjo kaip apie šeimos tėvo pavyzdį. Benediktas XV šventąjį dailidę paskelbė darbininkų globėju, o 1955 m. popiežius Pijus XII į liturginį kalendorių įrašė šv. Juozapo Darbininko šventę, minimą gegužės 1 d. Taip tikintiesiems buvo parodyta, kad Tarptautinė darbo diena, siejama su socializmo ir komunizmo ideologija, gali būti švenčiama ir prisimenant šv. Juozapo gyvenimo pavyzdį. O kuo šiandienos žmogui svarbus kuklus ir kilnus Švč. Mergelės Marijos sužadėtinis?
Popiežius Pranciškus šiuos liturginius metus paskelbė Šv. Juozapo metais, dar kartą atkreipdamas į jį viso pasaulio tikinčiųjų dėmesį. Pasak popiežiaus, COVID-19 pandemija „verčia mus matyti tuos paprastus žmones, kurie, nebūdami dėmesio centre, kasdien su nepaprasta kantrybe liudija viltį“. Toks buvo ir šv. Juozapas – teisusis, atsiliepęs į Dievo kvietimą tapti Šventosios Šeimos tėvu, aprūpinęs ją savo darbo vaisiais ir apgaubęs tikra tėviška meile. Šis šviesus, kantrus ir viltingas paprastumas, perduotas vos keliose Evangelijos užuominose, išlieka pavyzdžiu mums.
Birutė Valečkaitė
