01
10 /
2010
Laiškas Efeziečiams – lobio skrynia, į kurią Bažnyčios liturgija mums leidžia pamažu įsižiūrėti per dvi paskutines šio mėnesio savaites! Magnificat jus kviečia atlikti šio laiško Lectio divina (maldingą skaitymą) ir pasigrožėti jo daugybe „brangakmenių“. Šiame lobyne ypatingai ieškokite
1) gilesnio Bažnyčios kaip bendrystės slėpinio suvokimo;
2) maldos įkvėpiančių pavyzdžių;
3) Šv. Pauliaus pagrindinių teologinių įžvalgų santraukos.
Visų pirma pradėkime nuo kelių bendrų pastabų apie teksto kilmę ir pobūdį. Nors ir vadinasi „Laiškas Efeziečiams“, bet atrodo, kad tai – labiau „aplinkraštis“ Mažosios Azijos (Turkijos) bendruomenėms: jame nėra asmeninių sveikinimų, nei jausminių, asmeniškų kreipinių, kaip įprasta Pauliaus laiškuose, nors žinome iš Apd, kad Paulius gyveno ir dirbo Efeze porą metų. Taip pat kai kuriuose rankraščiuose trūksta žodis „Efeze“ pirmoje eilutėje. Taigi yra klausimas dėl adresatų (bet tai leidžia lengviau priimti šį laišką kaip parašytą ir „lietuviams“!). Taip pat yra klausimas dėl autorystės: dauguma egzegetų mano, kad Laišką efeziečiams parašė ne pats Paulius, o vienas jo mokinys, tikriausiai net po apaštalo mirties, ir priskyrė apaštalui lyg rašant įkalinimo metu iš Romos arba Cezarėjos. Žinoma, autorystės samprata senovėje nebuvo mūsų šiuolaikinė ir nebūdavo jokio „copyright“! Čia nėra vietos aptarti šios diskusijos – ar Laišką efeziečiams parašė pats Paulius, būdamas jau senyvo amžiaus, ar jį parašė jo mokinys argumentus. Kad ir kaip bebūtų, Laiškas efeziečiams yra kanoninis ir labai turtingas raštas, kuris mums perduoda Pauliaus subrendusią teologiją.
Laiško planas – aiškus. 1–3 skyreliai – teologinis mokymas apie Dievo planą įvykdytą Bažnyčioje, kuris prasideda ir baigiasi šlovinimo malda. 4–6 skyreliai – mokymai apie gyvenimą Bažnyčioje ir šeimoje. Gija, suvienijanti visą Laišką yra vienybės tema.
Bažnyčia – bendrystės slėpinys
Paulius žavisi Bažnyčia! Atrodo, kad Laiško efeziečiams rašymo metu visi skaudūs konfliktai, kurie lydėjo palaipsnišką pagonių priėmimą tarp žydų kilmės krikščionių (opi problema, apie kurią daug kalbama pvz. Laiške Galatams, kurį skatome taip pat šį mėnesį) yra jau praeities dalykas. Laiške Efeziečiams žodis „Bažnyčia“ reiškia visuotinė Bažnyčia, ne vietinė bendruomenė kaip kituose laiškuose. Apie ją kalbama, naudojant tris turtingus simbolius – šventyklą, Kūną ir sužadėtinę.
2,11-22 eilutės labai iškalbingai skelbia taiką, Kristaus kryžiaus įkurtą: visi – tolimieji pagonys ir artimieji žydai yra sutaikinti su Dievu ir tarpusavyje, visi gali prieiti prie Dievo, visi tampa Jo „namiškiais“ ir kartu sudaro Jo šventyklą.
4,1-16 eilutės nepaprastai giliai ir gražiai tęsia Bažnyčios vienybės temą. Jos vienybės šaltinis – pats Trejybinis Dievas, bendras tikėjimas, krikštas ir pašaukimas. Ji yra Kristaus kūnas, kuris auga meilėje, visiems nariams kartu augant ir dirbant. Bendram Kūno labui kai kurie yra duodami kaip „sąnariai“. Tai mums gal neįprastas būdas galvoti apie Bažnyčios tarnus – vyskupus, kunigus… ar mes su pakankamu tikėjimu žiūrime į juos, kaip į Dievo dovanas? Bet visi „šventieji“ (tikintieji) yra kartu atsakingi ir prisideda prie Kūno ugdymo. Vėl tai yra mums visiems iššūkis – imtis atsakomybės už Bažnyčios augimą ir vienybę.
5,22-33 eilutės vėl leidžia kontempliuoti Bažnyčios slėpinį, šį kartą per santuokos simbolio prizmę – Kristaus besąlygišką atsidavimą ir beribę meilę savajai brangiai Bažnyčiai bei Bažnyčios mylinčiai priklausomybę ir klusnumą Jam.
Šios trys ištraukos yra neišsemiamas mąstymo šaltinis ypač, kai skaudžiai susiduriame su Bažnyčios silpnybe ir mažuma, su jos trukumais bei su nesusipratimais ir konfliktais joje. Atrodo, kad Paulius „erelio žvilgsniu“ kontempliuoja krikščionių Bendriją, įžvelgdamas joje didingą slėpinį ir grožį, nors realiai tuo metu ją sudarė tik keletas nereikšmingo didžio tikinčių grupių išblaškytų po didžiulę Romos imperiją! Mums šiandien šitoks žvilgsnis tikrai reikalingas. Tai nereiškia būti naiviam ir pasyviam, atvirkščiai: turime „su visu nuolankumu bei meilumu, su didžia kantrybe (!) palaikyti tarpusavio meilę ir uoliai sergėti Dvasios vienybę“ (4,2).
Malda
Laiškas efeziečiams pasižymi tuo, kad jame daug dėmesio skiriama maldai.
Visų pirma krenta į akis iškilmingas šlovinimas pačioje pradžioje: 1,3-14. Tai yra kaip liturginė poema, kuri gieda „visokeriopą dvasinę palaimą“, kuria Tėvas mus palaimino Kristuje nuo amžinybės. Originalioje Graikų kalboje tekstą sudaro vienas ilgas sakinys (!), kuriame, lyg banga po bangos yra išdėstomos visos Dievo dosnumo dovanos – išsirinkimas, įsūnystė, nuodėmių atleidimas, apreiškimas – visa, kas glūdi Jo amžinajame meilės sumanyme ir kas veda visą visatą į galutinį susivienijimą Kristuje. Tris kartus įvardijamas viso ko – įskaitant kiekvieno mūsų gyvenimo tikslas –„Jo šlovės gyrius“! Tokia malda gali padėti mums išplėsti savo kartais siaurą ir net savanaudišką maldos horizontą… 13 eilutė kreipiasi į mus: „Kristuje ir jūs…įtikėję, esate paženklinti Šventąja Dvasia“… ir kviečia maldoje pratęsti bendrą šlovinimą asmenine padėka („Jame ir aš…“)
1,16-19 mums pateikia apaštalo padėkos ir užtarimo maldą už adresatus. Ji gali mums įkvėpti maldą už kitus.
Kita labai graži malda yra 3,14-21. Galima kiekvieną jos frazę įsisavinti ir leisti jos garbinimo polėkiui mus apimti. Kaip 1o skyriaus įžanginis šlovinimas ji aprėpia visą Trejybę: „Dėl to klaupiuosi prieš Tėvą… kad suteiktų jums stiprybės jo Dvasios galia… kad Kristus gyventų jūsų širdyse“, bei Bažnyčią: „jam tebūna šlovė Bažnyčioje ir Kristuje Jėzuje…“. Pagrindinis prašymas šioje maldoje yra, kad nertume į Dievo plano gelmes ir pažintume nesuvokiamą Kristaus meilę! Ko galima daugiau trokšti?
Antroje Laiško dalyje yra trumpa šlovinimo giesmė (4,14) bei du mokymai apie maldą: 5,19-20 – raginimas šlovinti, „visuomet ir už viską dėkoti“ ir 6,18-20, kuriame akcentuojamas užtarimas Dvasioje.
Dar reikia paminėti vaizdingą mokymą apie dvasinę kovą 6,10-17, kur ypatinga reikšmė skiriama maldai (18-20 eil.).
Šv. Pauliaus teologija
Laiške randame daug Pauliui būdingų motyvų. Jau minėjome žydų ir pagonių sutaikinimą Bažnyčioje. Kita labai akcentuojama tema yra išganingo Dievo plano įvykdymas Kristuje ir labai konkrečiai per Jo kryžių (1,7; 2,13.16). Laiške efeziečiams pabrėžia radikalią naujovę, kurią patiria tikintieji: „Jūs buvote mirę… Bet Dievas, apstus gailestingumo, savo didžia meile, kuria mus pamilo… mus prikėlė gyventi su Kristumi Jėzumi“ (2,1…4). Visa tai – Dievo malonės dovana: „Jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą… tai yra Dievo dovana“ (2,8). Krikščionis yra „naujas žmogus“ (4,24), pašauktas gyventi meile, „nes Kristus pamilo jus ir atidavė save už mus“ (5,2). Pirmasis šitos dovanos liudytojas – pats apaštalas, kuriam, nors „ visų mažiausiam, atiteko malonė skelbti pagonims nesuvokiamus Kristaus turtus…“ (3,9).
Tegu pats Paulius užtaria mus, kad ir mes galėtume kartu su juo „pažinti Kristaus meilę ir būti pripildyti visos Dievo pilnybės“ (plg. 3,19)!
Br. Michel de Meulenaer,
Tiberiados bendruomenė
