Šventosios moterys prie kapo

„Magnificat“ viršelį puošiantis kūrinys priskiriamas nežinomam autoriui, imitavusiam žymaus ankstyvojo Italijos renesanso menininko Andrėjos Mantenjos (Andrea Mantegna, 1431–1502) braižą. Nacionalinėje galerijoje Londone saugomi trys Mantenjos imitatoriaus paveikslai, visi skirti Velykų laikui: „Prisikėlimas“, „Nelaikyk manęs“ ir mūsų aptariamas kūrinys „Šventosios moterys prie kapo“. Ankstyvojo renesanso dailės žinovai Imitatoriaus paveiksluose įžvelgia XV a. 6–7 dešimtmečio Mantenjos sukurtų graviūrų įtaką, kai kurie – net nekūrybišką jų kopijavimą. Tačiau tai anaiptol nemenkina Imitatoriaus įnašo į meno istoriją, atvirkščiai, daugeliui patinka šio nežinomo autoriaus tapyba dėl vaizduojamų objektų ir personažų „trapumo, linijos virpėjimo“, supriešinant juos su skulptūriškomis Mantenjos nutapytomis figūromis, tvirtai suręsta pastatų geometrija. Mantenjos imitatoriaus paveikslų pigmentų analizę atlikę tyrėjai mano, kad jo kūriniai nutapyti ne vėliau kaip 50 metų po Mantenjos mirties, tad aptariamą darbą galima datuoti XV a. II p. – XVI a. I puse.

Ką matome?

Didžiąją paveikslo dalį užima kalnas, tiksliau, uola su grota. Rudai rausva kalno uoliena nepalanki gyvybei – iš tarpuakmenių styro nudžiūvusių krūmokšnių šakos, viršuje tupi juodas maitvanagis. Priešais uolos ertmę – atviras balto marmuro sarkofagas, ornamentuotas vešliai besiskleidžiančiais akanto lapais. Galime įtarti, kad erdvė uoloje – tai buvusio ar būsimo kapo vieta. Ant sarkofago krašto sėdi angelas – jį atpažįstame iš balto drabužio, aureolės ir sparnų. Angelas iš karsto kelia audeklą, į kurį su nuostaba žvelgia moliniu indu nešina prie karsto sustojusi moteris, kuri atrodo kitaip, nei dvi jos draugės, dar tebeskubančios link kapavietės. Jos galva nepridengta skarele ar apsiaustu, kaip dera ištekėjusiai tradicinės kultūros moteriai; rusvi plaukai banguotomis sruogomis krenta ant pečių, tarsi atkartodami danguje plaukiančių debesų raštą. Visos moterys paveiksle vaizduojamos su aureolėmis, kaip nuoroda į jų šventumą.

Uolos apačioje – dar viena nedidelė, bet gili ola. Iš jos išteka upelis, savo vandeniu teikdamas gyvybę prasikalantiems žolynams, liaunam medeliui anapus moterų ir net kelmui, iš kurio kamieno dygsta tvirta atžala. Upelio kelionė pasibaigia čia pat – apvaliame tvenkinėlyje, kuriame vangiai plaukioja antys, o pakrantėje želia pelkėjančių vandens telkinių augalai – švendrai ir dumblialaiškiai. Krantu ropoja vėžlys. Paveikslo sceną lyg dekoracija užbaigia tolygiai gilėjantis fonas – vis labiau melsvėjančios kalvos ir horizonte brėkštantis dangus.

Kaip skaitome?

Sinoptinėse evangelijose rašoma, kad labai anksti, auštant pirmajai savaitės dienai, moterys atėjo prie Jėzaus kapo, nešinos tepalais jo kūnui. Evangelistai Morkus ir Lukas nurodo moterų vardus: Marija Magdalietė, Jokūbo motina Marija ir Salomė (žr. Mt 16, 1) arba Joana (žr. Lk 24, 10). Evangelistas Jonas teigia prie kapo buvus tik Mariją Magdalietę – mūsų matomą moterį palaidais plaukais, Mortos ir Lozoriaus seserį, kuri dar prieš Jėzaus mirtį užpylė brangaus nardo tepalo ant jo galvos ir savo plaukais nušluostė Mokytojui kojas (plg. Jn 12, 1–8, Mt 26, 6–12, Mk 14, 3–9). Tai jai, sugautai svetimaujant, Jėzus pasakė: „Eik ir nebenusidėk!“ (Jn 8,11).

Evangelijose rašoma, kad atėjusios moterys nustėro, pamačiusios „jaunuolį baltais drabužiais – Viešpaties angelą, nužengusį iš dangaus“ (Mk 16, 5; Mt 28, 2), bet šis joms pasakęs: „Nenusigąskite! Jūs ieškote nukryžiuotojo Jėzaus Nazarėno. Jis prisikėlė“ (Mk 16, 6). Paskelbęs džiugią žinią ir parodęs „vietą, kur jo gulėta“ (Mt 28, 6), angelas siuntė moteris skelbti Prisikėlimo žinią mokiniams.

Ką girdime?

Paveikslo žinia aiški: Kristus nugalėjo mirtį! Girdime angelo žodžius: „Jo čia nebėra, jis prisikėlė, kaip buvo sakęs…“ (Mt 28, 6). Galbūt girdime ir asmeninį kvietimą eiti skelbti Evangeliją pasauliui? Tačiau tai ne vienintelė mintis, išreikšta tapybos priemonėmis. Mantenjos imitatorius, kaip ir kiti ankstyvojo renesanso dailininkai, ypač mėgo daugialypę simboliką. Tapybos kūrinyje to meto menininkai įkūnydavo ne vieną, o kelis pasakojimus arba mįsles, alegorijas, asociatyvias užuominas. Pvz., kad ir juodas maitvanagis ant uolos kyšulio, stebėjęs Kristų nuo tada, kai pakvipo baigtimi. A. Mantenjos paveiksle „Malda alyvų kalne“ [1] juodasis paukštis išdidžiai tupi ant nudžiūvusio medžio viršūnės, o aptariamame Imitatoriaus kūrinyje – jis susigūžęs, gėdingai įtraukęs galvą, nes negavo pasisotinti ilgai geistu mirusiojo kūnu. Jis, kaip ir mirtis, liko apviltas. Pati uola dėl dailininko neapdairumo ar atvirkščiai, sąmoningai ir tikslingai, liko „neištapyta“: ant rudojo kalno nekrenta nė vienas šviesos spindulėlis (Viduramžių kultūroje šviesa išreiškė Dievo buvimą, jo malonės spindulius). Apvalūs akmenėliai atrodo plokšti, nenatūralūs, nes neatspindi šviesos. Tai negyva uola, mirties vieta, kurios išskirtinį blankumą pabrėžia šviesūs veikėjų veidai, spindinčio aukso apvadais puošti angelo sparnai, moterų drabužiai, augalų lapai, antrajame plane nutapytos medžiais ir krūmokšniais apaugusios žalios kalvos ir plaukiantys debesys.

Kitą pasakojimą, vykstantį šalia stebuklingo ir dinamiško įvykio, iliustruoja lėtas ir nuobodus užpelkėjusio tvenkinio – tekėti nustojusio upelio gyvenimas. Upelis atiteka iš Kristaus kapo vietos, savo vandeniu teikdamas gyvybę visiems kūriniams, tačiau, pamaitinęs augalus ir gyvus padarus, sustoja. Gyvybę teikiantis vanduo savo kelionę baigia patogiame uždarame pasaulėlyje. Jame puikiai jaučiasi storu kiautu nuo pasaulio atsitvėręs vėžlys – lėtumo, stabilumo ir ilgo gyvenimo simbolis, primenantis tik savimi besirūpinantį, pernelyg racionalų, kietos širdies žmogų. Patristikoje „dumble gyvenantis“ padaras tapo atsidavimo žemei simboliu. Tyliojo vėžlio priešingybė – dvi plaukiojančios antys. Ančių atvaizdai krikščioniškame mene simbolizuoja plepius, kurių reikėtų vengti. Paveiksle nutapyta ančių porelė lėtai plauko ir gagena savo „pažemių istorijas“. Nei jos, nei ramusis vėžlys nepažvelgia į viršų, nebūgštauja dėl virš jų vykstančios sumaišties.

Kaip klausome?

Kam reikalingas šis sąstingio ir veržlaus judesio, gagenančių ančių ir nustebusių moterų supriešinimas? Galime postringauti, kad visada bus tų, kurie, kaip šventosios moterys, skubės prie kapo, ir tų, kurie plaukios pelkėjančiame tvenkinyje. Tačiau šiandien šis paveikslas kalba mums ir apie mus, esančius prie tuščio Kristaus kapo. Žvelgdami į paveikslą galime dar kartą išgirsti popiežiaus Pranciškaus kvietimą atpažinti pavojingą ir sunkiai atpažįstamą dvasinio paralyžiaus rūšį – laimės ir patogumo supainiojimą. 2016 metais jaunimo maldos vigilijoje Šventasis Tėvas kalbėjo: „Mes atėjome į pasaulį ne tam, kad vegetuotume, ne tam, kad patogiai praleistume gyvenimą, […] bet tam, kad paliktume pėdsaką.“ Popiežiaus Pranciškaus žodžiais tariant, šventosios moterys paliko patogią sofą ir įsispyrė į žygio batus. Jos, o pirmoji iš jų – Marija Magdalietė – tapo apaštalėmis.

Dr. Jurgita Kristina Pačkauskienė

---

1 Mantenja nutapė du šio siužeto paveikslus. Čia turima omenyje Paduvos laikotarpiu nutapyta versija, saugoma Nacionalinėje galerijoje Londone.

• «
• »