01
10 /
2016
Evangelija pagal Luką 10, 25–37
Štai atsistojo vienas Įstatymo mokytojas ir, mėgindamas Jėzų, paklausė: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ Jėzus tarė: „O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?“ Tas atsakė: Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį. Jėzus jam tarė: „Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi.“
Norėdamas pasiteisinti, anas paklausė Jėzų: „O kas gi mano artimas?“ Jėzus prabilo: „Vienas žmogus keliavo iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį. Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas. Jis pamatė, bet praėjo kita puse kelio. Taipogi ir levitas, pro tą vietą eidamas, jį matė ir praėjo kita kelio puse. O vienas pakeleivis samarietis, užtikęs jį, pasigailėjo. Jis priėjo prie jo, užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas; paskui, užkėlęs ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį. Kitą dieną jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: ‚Slaugyk jį, o jeigu išleisi ką viršaus, sugrįžęs aš tau atsilyginsiu‘. Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?“ Jis atsakė: „Tas, kuris parodė jam gailestingumą.“ Jėzus atsakė: „Eik ir tu taip daryk!“
Kontekstas
Evangelijoje pagal Luką randame nemažai palyginimų ar pasakojimų, kalbančių apie Dievo gailestingumą (plg. Lk 15, 1–32; 16, 1–13; 23, 34. 39–43). Vienas iš jų yra Gailestingojo samariečio palyginimas. Šis palyginimas yra būdingas evangelistui Lukui. Šv. Luką pagrįstai galėtume vadinti Gailestingumo evangelistu.
Jėzus jau yra pakeliui į Jeruzalę, į savo kančios ir prisikėlimo vietą. Samarijos gyventojai nelabai palankiai sutinka Jėzų su mokiniais. Supykę Jokūbas ir Jonas siūlosi net paliepti ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti, bet Jėzus juos sudraudžia. Ir jie išeina į kitą kaimą. Keliaujant vienas Įstatymo mokytojas, norėdamas išmėginti Jėzų, ar Jis iš tiesų yra toks, kaip apie Jį kalba žmonės, užduoda Jam klausimą: „Ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ Kitais žodžiais tariant, kaip man teisingai gyventi, ką daryti, kad būčiau gyvas?
Komentaras
Nesileisdamas į ilgus apmąstymus, Jėzus pats užduoda klausimą tam, kuris laiko save Šv. Rašto žinovu. Kalbama apie Torą, Įstatymą, Dievo duotą Mozei ant Sinajaus kalno! Kas jame parašyta? Ką skaitai ir kaip skaitai? Jėzus klausia ne tik apie Įstatymo turinį, bet ir skaitymo būdą. Įstatymo mokytojas puikiai išlaiko egzaminą. Jis atsako trumpai ir tiksliai, pasirinkdamas du skirtingus Šv. Rašto tekstus ir juos sujungdamas į vieną: Mylėti Viešpatį ir savo artimą kaip save patį – tai kelias, vedantis į gyvenimą. Jėzus pagiria už puikų atsakymą, tačiau pakviečia eiti jį dar toliau. Ne tik skaityti, rinktis, jungti, interpretuoti Šv. Rašto tekstus, bet ir praktiškai įgyvendinti Dievo žodį: Tai daryk, ir gyvensi (28 eil.). Kitaip sakant, konkrečiais veiksmais įgyvendink šį Dievo žodį, kurį mąstai savo širdyje, ir tavo gyvenimas nebus vien tik svarstymas ar gražus kalbėjimas. Jis taps keliu, vedančiu į amžinybę.
Tačiau mokslingas vyras, norėdamas pasiteisinti, užduoda netikėtą klausimą. Jis klausia ne kaip konkrečiai mylėti Dievą, artimą ar save patį. Jo problema: kas yra artimas? Kurioje vietoje užbrėžti ribą tarp artimo ir svetimo, tarp tautiečio ir ateivio, tarp savojo ir svetimšalio? Ar tokia riba egzistuoja? Panašiai Petras klausė Jėzaus apie atleidimą: Kiek kartų turiu atleisti? Kur yra riba?
Į abstraktų Įstatymo žinovo klausimą Jėzus atsako papasakodamas konkrečią istoriją apie vieną žmogų (gr. anthropos tis), kurį pakeliui iš Jeruzalės į Jerichą užpuola plėšikai ir apiplėšę pusgyvį palieka gulėti kelio pakraštyje. Nežinome, kas jis. Žydas, samarietis, pagonis? Nežinome, koks jis. Geras ar blogas, turtingas ar vargšas, vyras ar moteris? Žinome tik kokį jį paliko pakelėje: nuogą, sumuštą, leisgyvį. Tai buvo žmogus, kuriam reikėjo kito žmogaus pagalbos.
Pro šalį vienas po kito praeina kunigas ir levitas. Evangelistas pabrėžia jų socialinį vaidmenį. Jie tarpininkai tarp Dievo ir žmonių, Dievo žodžio ir gailestingumo skleidėjai. Turbūt atlikę tarnystės pareigas Jeruzalės šventykloje jie grįžta namo. Abu jie pamato (oráô) žmogų, kuriam būtinai reikia pagalbos, tačiau praeina kita kelio puse. Veiksmažodis matyti čia reiškia dėmesingai pažvelgti, suprasti, pamatyti esmę, ne vien akimis, bet ir širdimi. Panašiai mylimasis Jėzaus mokinys įžengęs į kapą išvys ir įtikės, arba Marija Magdalietė po susitikimo su prisikėlusiu Viešpačiu sakys mokiniams: Aš mačiau Viešpatį! Taigi jie pamato, supranta protu, kad šiam žmogui reikia pagalbos, tačiau užmerkia sielos akis ir praeina kita kelio puse. Jie neleidžia Dievui paliesti jų širdies. Turėdami širdies įžvalgumą tame žmoguje neatpažįsta kenčiančio Dievo veido. Galiausiai jie pasielgia dar blogiau nei plėšikai: ne tik palieka jį lėtai mirčiai, bet net atima iš jo paskutinę viltį būti išgelbėtam ir nueina savo keliu. Panašiai kaip pranašas Jona išgirdęs Dievo kvietimą keliauti į Ninevę, ima bėgti tolyn nuo Dievo artumo, išplaukdamas laivu į priešingą pusę, taip ir šie du Dievo tarnai pereina į kitą kelio pusę, bėgdami nuo Dievo kvietimo pagelbėti į nelaimę papuolusiam žmogui.
Trečias praeivis yra samarietis, gal šiaip keliauninkas, bet greičiau prekybininkas. Šiame palyginime svarbu neužmiršti, jog Samarija ir jos gyventojai dėl savitų apeigų bei skirtingos etninės kultūros buvo laikomi eretikais ir atskilėliais. Užtenka prisiminti Jėzaus pokalbį su samariete (plg. Jn 4, 1–42). Taigi samarietis eina į Jeruzalę, o gal iš jos savo verslo reikalais. Atrodo, kad jis gan dažnai keliauja šiuo keliu, nes pažįsta artimiausios užeigos šeimininką, kuris juo pasitiki. Jis nepriklauso Izraelio tautai, taigi yra svetimoje, jam priešiškoje žemėje. Jis kaip ir kiti du pamato (gr. oráô), tik šį kartą įvyksta netikėtas dalykas: jo širdis, pažodžiui „motiniškos įsčios“, perplėšiamos (gr. splagchnizesthai). Tai tas pats žodis, kurį evangelistas Lukas pavartoja nusakydamas perplėštą tėvo širdį pamačius grįžtantį sūnų palaidūną (Lk 15, 11–32) ar Jėzaus širdies skausmą pamačius prie Najino miesto vartų našlę, einančią palaidoti savo vienturčio sūnaus (plg. Lk 7, 13). Kitoje vietoje skaitome, kad Jėzus buvo sukrėstas iki širdies gelmių pamatęs jo laukiančią minią žmonių, kurie „buvo tarsi avys be piemens“ (plg. Mk 6, 34).
Taigi samariečiui suskausta „viduje“, tarsi įsčių gilumoje, matant žmogų tokioje padėtyje. „Pasigailėjo“ – taip šiandien verčiame, susilpnindami pradinį teksto gyvumą. Nors ir svetimšalis, tačiau skausmas ir vargas jam nesvetimi. Jei jis sustoja, tai tik todėl, kad kažkas sieja jį su šiuo kenčiančiu žmogumi. Jame samarietis atpažįsta save. Sielą perveriantis gailestingumo žaibas suvienija jį su kenčiančiu. Jis tampa jam artimu ne užuojautos žodžiais, o konkrečiais gestais: jis prieina prie jo, užpila ant žaizdų paguodos aliejaus ir vilties vyno, aptvarsto jas; paskui, užkėlęs ant (nešulinio) gyvulio, nugabena į užeigą, pažodžiui į „vietą, kuri priima visus“ (gr. pandochéion), ir slaugo jį (plg. 34 eil.). Ir tai dar ne viskas. Palikdamas šeimininkui du denarus, samarietis neregimu būdu pasilieka su sužeistu žmogumi. Palikti pinigai taps nenutrūkstamu saitu, jungiančiu samarietį su sužeistuoju. Jie taip pat virs rūpesčio ir gailestingumo ženklu. Taip konkrečiai išgyvenama gailestingoji meilė. Tai atlikęs samarietis iškeliauja. Vieną dieną ir sužeistasis galės keliauti savo keliu, bet nuo šiol pažymėtas Dievo meilės ir gailestingumo žyme.
Baigęs kalbėti Jėzus užduoda subtilų klausimą, į kurį verta įsigilinti, nes jis apverčia aukštyn kojom Įstatymo mokytojo užduotą klausimą. Pastarasis klausė: Kas yra mano artimas? (29 eil.). Tuo tarpu Jėzus klausia: Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas? (36 eil.) Jėzus klausia ne kas man yra artimas, o kam aš tampu artimas? Kitaip tariant, artimas nėra kitas, esantis priešais mane, artimas esu aš pats. Tiek, kiek tampu artimas, priartėju prie kito žmogaus.
Įstatymo mokytojas atsako šiek tiek paniekinamai: Artimas yra tas, suprask „šitas netikėlis“, kuris parodė jam gailestingumą (37 eil.). Jam neapsiverčia liežuvis ištarti žodį „samarietis“ – tiek jo širdyje įsišaknijęs priešiškumas. Taigi Įstatymo mokytojui dar reikės nueiti kelią, kelią nuo proto iki širdies, kad suprastų, kas iš tiesų yra artimas. Nepaisant savo priešiškumo, jis tiksliai apibūdina samariečio laikyseną: Jis tapo Dievo gailestingumo ikona, įrankiu, nes pasielgė taip, kaip nuolat su žmogumi elgiasi Dievas.
Į pradinį Įstatymo mokytojo klausimą ką turiu daryti?.. Jėzus atsako tik dabar: Eik ir tu taip daryk! (37 eil.) Eik ir mokykis iš to „netikėlio“, kurį tu niekini, ką reiškia būti artimu, ką reiškia būti gailestingam, mylėti, ir gyvensi.
Skaitydami šį tekstą, paklauskime savęs: Ne kas yra mano artimas, bet kam aš esu artimas? Ar tampu artimu tam, kuriam reikia pagalbos? Ar man suskausta širdį pamačius žmogų varge? Ar skubu jam padėti gyvenimą teikiančiu žodžiu, šypsena, padrąsinančiu žvilgsniu, taip tapdamas jam artimu? O gal pereinu kita kelio puse, tuo būdu nutolindamas save ir nuo Dievo? Prašykime Dievo perkeisti mūsų akmeninę širdį į meilės ir gailestingumo perplėštą širdį. Širdį, kuri taptų panaši į Jėzaus širdį.
Kun. Kazimieras Milaševičius OSB,
Palendrių Šv. Benedikto vienuolynas
