Taikos Madona

 

Sausio mėnesio „Magnificat“ viršelio paveikslas „Taikos Madona“ nukelia mus į nuostabų kraštą, virš kurio šalin traukiasi tamsus debesis, viltingai švinta dangaus skliauto pakraščiai ir lieknų medžių lapijos atspindi pirmuosius saulės spindulius. Šviesa ir švelniu grožiu švyti dangiškųjų asmenybių veidai, o ant jų įmantrių apdarų mirguliuodamos leidžiasi aukso dulkės. Tai tikra ramybės, santarvės ir idealios harmonijos apoteozė, tobulos kūrinijos atvaizdas, meistriškai sukurtas Renesanso epochos dailininko.

Italų tapytojas Bernardinas di Betas (Bernardino di Betto, apie 1452–1513), labiau žinomas Pinturikjo (Pinturicchio) pseudonimu, paveikslą „Taikos Madona“ aliejiniais dažais ant medžio lentos nutapė maždaug 1488–1490 m. Romos kurijos apaštališkojo protonotaro Liberato Bartelio (Bartelli) užsakymu. Pinturikjas tuo metu darbavosi Romoje ir garsėjo kaip naujos kartos menininkas. Bartelis paveikslą užsakė savo paskyrimo gimtojo San Severino Markės miesto katedros klebonu proga. Ilgus metus „Taikos Madona“ puošė Šv. Severino katedrą, o šiandien paveikslas eksponuojamas miestui priklausančioje dailės galerijoje. Visas tapybos darbas yra pusapvalės arkos formos (143×70 cm). Jo viršutinėje dalyje, liunetėje, pavaizduotas laiminantis Dievas Tėvas, o pagrindinės kompozicijos apačioje iš profilio nutapytas kūrinio užsakovas. „Magnificat“ viršelyje reprodukuojamas tik centrinės paveikslo dalies fragmentas, ir tai leidžia sukaupti dėmesį į svarbiausią – Madonos su Kūdikiu ir dviem angelais abipus – grupę.

Renesanso stilius gimė Italijoje. Naujas pasaulio ir žmogaus reikšmės jame suvokimas, harmonijos ir grožio idealo siekis skatino naujus tikrovės perteikimo būdus. Tam padėjo gamtos stebėjimas, perspektyvos ir kompozicijos studijos, šviesos ir šešėlių efektų taikymas. Bene svarbiausia dailininko profesijos dalimi buvo žmogaus kūno proporcijų ir judesio tyrimai, kad žmonės paveiksluose atrodytų kuo tikroviškiau – ir paprastai, ir kartu idealizuotai. Ankstyvojo (XV a.) renesanso tapyboje pirmavo Florencijos mokykla. Jos menininkų darbai įkvėpė amžiaus pabaigoje iškilusią Umbrijos mokyklą, kuriai ir priklausė Perudžos mieste gimęs Pinturikjas. Pagrindinė Pinturikjo kūrybos sritis buvo freskos. Dailininkas garsėjo kaip vienas geriausių dekoratyvinių sieninės tapybos ciklų kūrėjų, todėl nuolat gaudavo didelių užsakymų dekoruoti bažnyčias bei rūmus Romoje ir įvairiuose Umbrijos regiono miestuose.

„Taikos Madona“ yra vienas labiausiai žinomų Pinturikjo paveikslų. Jis liudija menininko brandą, patirtį ir tapymo technikos įvaldymą, atskleidžia meilę detalėms ir polinkį į ryškias spalvas. Dar kartą pažvelkime į foną, kurį tapytojas sukūrė pagrindinėms figūroms. Platų, kalvotą kraštovaizdį raižo keliai keleliai, kalvos šlaite prisiglaudė nedidelė gyvenvietė, per slėnį tingiai vingiuoja upė, o raitelių grupė kaip tik juda pro įspūdingą uolų arką – tai tikslus gimtosios dailininko Umbrijos peizažas. Pinturikjas dar nenaudojo atmosferinės perspektyvos, todėl artimi ir tolimesni peizažo objektai dažnai vienodai ryškūs.

Paveikslas pasižymi sudėtinga, bet ramia ir aiškia kompozicija. Centrinėje kūrinio dalyje, pirmame plane, pavaizduota jauna ir nežemiškai graži Mergelė su Kūdikiu ant kelių. Kūdikis stovi ant pagalvėlės, dešine ranka jis laimina užsakovą, o kairėje laiko kryžiumi vainikuotą krištolinį gaublį, simbolizuojantį Dievo Sūnaus galią Žemėje. Abipus stovintys angelai kontempliuoja vykstančią sceną. Angelas kairėje maldai sudėjęs rankas žvelgia tiesiai į žiūrovus, tarsi kviesdamas dalyvauti susikaupimo kupinoje scenoje. Dešinėje pusėje pavaizduoto angelo lengvai palenkta galva žiūrovų žvilgsnį veda link Kūdikio. Vienas prie kito priartėjantys paveikslo veikėjų veidai, galvų palenkimo ir žvilgsnių kryptys, plastiški rankų judesiai kuria subtilią tylaus bendravimo nuotaiką ir kartu minkštai banguojančių formų ritmą.

Pinturikjas tapo meistriškai ir itin kruopščiai, pasak meno tyrinėtojų, „teptuko galiuku“. Kūrinijos grožį jis perteikia rafinuotai, su gero pasakotojo pasigėrėjimu, įveda gausybę detalių ir detalizuoja smulkiausią objektą, kviečia gėrėtis ir stebėtis ne tik stebuklingai tikru vyksmu, bet ir puikia jo scenografija. Meno kritikų teigimu, švelnus ir kruopštus tapymo būdas buvo būdingas Umbrijos tapybos mokyklai, o Pinturikjas sugebėjo jį pakelti iki aukščiausio laipsnio. Dailininko tapomos figūros pasižymi saldžia melancholija ir monumentalumu, visa kompozicija – idealia pusiausvyra, o prabanga dera su subtilia elegancija. Madonos, Kūdikio ir angelų auksiniai nimbai yra ažūriški, per juos persišviečia fono motyvai, o tobulai perteiktas krištolinės sferos trapumas tiesiog pakeri. Tapydamas apdarus dailininkas, atrodo, pralenkia pats save. Visų dangiškųjų personažų rūbai prašmatnūs, mirga auksu sužvilgančiais klosčių atšvaitais ir siuvinėtais ornamentais. Kūdikį dailininkas nutapė ne nuogą, kaip buvo įprasta XV a. Florencijos tapyboje, bet aprengė drabužiais, primenančiais Bizantijos mozaikų laikus. Pinturikjas buvo puikus koloristas, kuriam, pasak vertintojų, auksas taip pat buvo spalva.

Kūrybinė sėkmė lydėjo Pinturikją visą gyvenimą. Nors vėlesni jo tapybos vertinimai keitėsi, tačiau paveikslas „Taikos Madona“ iki mūsų dienų sulaukia tik pagyrimų. O pats dailininkas šio paveikslo Madonos atvaizdą pakartojo bent keliuose vėlesniuose kūriniuose, taip pripažindamas jo išskirtinumą.

Kristina Jokubavičienė

• »