Taikos siekis

Žvelgiant į šio mėnesio „Magnificat“ viršelį norisi matyti taiką. Ir tokia jį puošiančio kūrinio interpretacija nebūtų klaidinga, nes vieno produktyviausių ir žymiausių XV a. antros pusės Nyderlandų menininkų Hanso Memlingo (apie 1435–1494) nutapytas angelas rankoje laiko alyvmedžio šakelę – universalų taikos simbolį, Vakarų kultūros sąmonėje egzistuojantį nuo antikos laikų. Tiesa, graikai ir romėnai alyvmedį siejo su fizine, žemiška taika, konflikto nebuvimu, o krikščionybė į šią sampratą įtraukė Dievo ir žmogaus santarvę, vidinę ramybę. Taigi, tai tarsi dviejų vienodai svarbių dalių dėlionė – išorinės ir dvasinės taikos, o žvelgiant plačiau – ir amžinosios ramybės siekis pomirtiniame gyvenime.

Nedidelio formato kūrinys „Angelas, laikantis alyvos šakelę“ (1479–1480) gali būti perskaitomas kaip trumpa ir aiški taikos alegorija. Tačiau tai – dar ne visas tapytojo sumanymas. Luvro muziejuje Paryžiuje saugoma drobė yra viena triptiko dalių. Dirbdamas kartu su savo mokytoju Rogiru van der Veidenu (Rogier van der Weyden), Memlingas jam padėjo simboliškai įprasminti Pietos sceną. Šoniniuose paveiksluose, supančiuose Mergelę Mariją, ant kelių laikančią nuo kryžiaus nuimto Jėzaus Kristaus kūną, dailininkas įkomponavo du angelus, vieną jų – su alyvmedžio šakele, kitą – su kardu rankoje. Apie Pietos sceną žinome tik iš aprašymo inventoriuje, o kardą laikantis angelas saugomas Viljamo Volaso (Wiliam Wallace) kolekcijoje Londone.

Kristaus kančios ir gailestingumo tema ypač ryški vokiškoje dailės tradicijoje, įvaizdinusioje kiek pakitusį santykį su pamaldumu; svarbi ji buvo ir Reino regione gimusio, bet Nyderlanduose kūrusio Memlingo darbuose. Pietos ikonografinis tipas priskiriamas devociniams paveikslams, skirtiems privačiai kontempliacijai. Šie vaizdiniai nutolsta nuo Šventojo Rašto tekstų, jie nesistengia atkartoti realių įvykių veiksmo. Kompozicijose kiek įmanoma sumažinamas figūrų skaičius, neskiriama dėmesio gamtos ar architektūriniam peizažui, koncentruojamasi ne į veiksmą, o į psichologinę būseną. Taigi paveikslas tampa meditacijos priemone, leidžiančia pabūti su savimi, skirti laiko savo vidiniam pasauliui, o kartu ir prisiminti, kad krikščionio kelias yra sekti Kristaus pavyzdžiu. Būti nuolankiam, paklusniam, gailestingam savo artimui ir sugebėti pasitenkinti paprastais dalykais kur kas lengviau, supratus, kokią kančią dėl žmonijos ištvėrė Kristus. Paveikslas šiuo atveju padeda dirbti su savimi.

Tiesa, nesiremiama vien jausmu, gaires apmąstymams paveiksluose suteikia simboliai. Kaip tik tokia užduotis buvo skirta Memlingui, kurį į pagalbą pasitelkė centrinį kompozicijos paveikslą kūręs jo mokytojas. Jį įrėminantys angelai tarnavo kaip pagrindinės triptiko temos – nesavanaudiško Kristaus pasiaukojimo, pavyzdžio žmonijai – komentaras. XIV–XVI a. vienas dažniau pasikartojančių siužetų Šiaurės Europos menininkų kūryboje buvo Paskutiniojo teismo interpretacijos. Šiai temai skirtas ir bene garsiausias Memlingo paveikslas, saugomas Gdanske. Dienõs, kai žmogaus žemiškojo gyvenimo darbai bus įvertinti, gerieji gyvens Dangaus Karalystėje, o blogiesiems bus skirtas pragaras, dramatizmas skatino vaizduotę, o aiški priešprieša tarp blogio ir gėrio leido konstruoti logišką dailės kūrinių kompoziciją. Centrinė veiksmo figūra, žinoma, yra Kristus, dėl savo pasiaukojimo žmonijos labui galintis globoti teisiuosius arba nubausti nusidėjėlius. Teigiamą ir neigiamą Paskutiniojo teismo sprendimą dažnai įvaizdindavo lelija ar alyvmedžio šakelė ir kardas. Augalai simbolizavo tyrumą ir nekaltumą, dėl kurių suteikiama galimybė gyventi amžinoje taikoje Dievo Karalystėje, o kardas turėjo pranešti apie nusidėjėlio nuteisimą, atimtą ramybės galimybę. Memlingo angelas, laikantis alyvmedžio šakelę, pasirinktas kaip gėrio personifikacija, kaip ženklas, kad eita teisingu keliu ir už tai sulaukta atpildo, o žvelgiant kitaip – kaip amžinosios taikos pažadas paveikslą kontempliuojančiam žiūrovui.

Taigi, šis privačiai kontempliacijai ir meditacijai skirtas kūrinys buvo tiek elgesio imperatyvas, tiek psichologinė pagalba, o paveikslas tarnavo kaip įrankis, leidžiantis susikaupti ir įsijausti. Natūralu, kad toks meno kūriniui keliamas tikslas nereikalavo didelio formato ar pernelyg impozantiškos, dramatiškos raiškos. Priešingai – vos 16 centimetrų aukščio Memlingo darbą galima apibūdinti kaip griežtoką, oriai minimalistinį ir ramų, bet nemažiau paveikų nei dinamiškos, ekspresyvios, ryškaus kolorito kompozicijos.

Asketiška Memlingo stilistika, neperkrauta kompozicija leidžia paveikslo žiūrovui tiksliai perduoti žinutę, o sukoncentravus dėmesį – įsižiūrėti į angelo veide subtiliai perteiktą emociją: gailestį ir rimtį. Sunku rasti geresnę pagalbą meditacijai, tad nenuostabu, kad Memlingo amžininkų, kūrusių tokia stilistika, darbai buvo ypač vertinami. Galbūt jiems išpopuliarėti padėjo ir pats dideles dirbtuves Briugėje turėjęs menininkas. „Angelas, laikantis alyvmedžio šakelę“ taip pat buvo patekęs į garsios meno mylėtojos rankas. Jo aprašymą galima rasti Margaritos Austrės (1480–1530), Nyderlandų valdytojos regentės, meno kūrinių kolekcijos inventoriuose. Po jos mirties triptikas paskirtas Bru (Brou) vienuolynui, kuris buvo ir Margaritos mauzoliejus, atminimo ir amžinojo poilsio vieta. Ar Nyderlandų regentė savo gyvenime nuoširdžiai stengėsi sekti Kristumi, o galbūt net meditavo prie Memlingo paveikslo, nesužinosime. Tačiau, pasižiūrėjus į angelą su alyvmedžio šakele, nesunku susimąstyti apie taikų būvį, santarvę tarp savęs ir Dievo, atsakomybės už savo veiksmus prisiėmimą ir teisingo atpildo siekį. Tokią žinutę norėtųsi perkelti ir į žemiškosios taikos areną.

Dovilė Barcytė

• »