01
03 /
2021
Ar yra buvę, kad, perskaičius knygą, joje išgirstomis mintimis norėjosi pasidalyti su kitais? Kupini entuziazmo, radę tinkamą klausytoją, taip ir padarome. O štai kai kada noras dalytis įžiebia tokias iniciatyvas, kurios neišblėsta sulig pirmu pasišnekučiavimu, bet nuvilnija toliau. Taip nutiko ir vilnietei Eglei Jakutienei, perskaičiusiai amerikiečių mamų Elisos Morgan ir Carol Kuykendall knygą „Ko reikia kiekvienai mamai“. Parašyta prieš daugiau nei du dešimtmečius, knyga vis dar kalba apie kiekvienai mažus vaikus auginančiai mamai gyvybiškai svarbius dalykus – motinystės svarbos pajautą, asmeninio augimo būtinybę, bičiulystes ir kt. Apie visa tai taip norisi ne tik perskaityti, bet ir empatiškai pasikalbėti. O kas geriau supras mamą nei kita mama? Man regis, taip ir kyla pašaukimas – viduje užsidega mintis, kurios negali pamiršti, supranti, kad ji susijusi su būsiančiais iššūkiais ar nepatogumais, bet taip pat žinai, kad ją privalai įvykdyti, kitaip būsi kaip anas netikęs tarnas, užkasęs duotą talentą žemėn.
Taigi, Eglė kreipėsi į Vilniaus arkivyskupijos Šeimos centrą, prašydama paremti jos iniciatyvą suburti mamas vienuolikai susitikimų, ir netrukus Šv. Petro ir Povilo parapijoje atsirado pirmoji „Ko reikia kiekvienai mamai“ grupė, kurioje ikimokyklinukus auginančios mamos atvirai, su juoku ir ašaromis, kalbėjosi apie devynis knygoje minimus poreikius, kažkada daugiau ar mažiau puoselėtus, o dabar greičiausiai atidėtus geresniems laikams. Šis atidėjimas lemia fizinį ir emocinį nuovargį, todėl taip svarbu prisiminti, pasidalyti pačiai ir išgirsti kitas. Čia galėtume dėti tašką, nes grupė suburta, išsikalbėta, susidraugauta taip, kad nesinori skirstytis, tikslai pasiekti. Tačiau, kaip amerikiečiai sako, dream big (svajok drąsiai): padedamas kablelis, ir… Vilniaus arkivyskupijos Šeimos centre pradedami mokymai mamoms, norinčioms moderuoti „Ko reikia kiekvienai mamai“ grupes savo parapijose. Tai labai stipriai padėjo iniciatyvai neužgesti ir kaip tik žybtelti kitose parapijose Vilniuje bei kitose Lietuvos vietose.
Šių grupių sėkmės paslaptis – įsiklausymas į poreikius ir kelionė Dievo link mažais žingsneliais. Mind the gap (saugokis plyšio) – įspėjama metro stotelėse. Tai man asocijuojasi su plyšiu – atotrūkiu tarp to, kas siūloma bažnyčiose, ir to, kur yra atsidūrę šiuolaikiniai plačių galimybių kartos žmonės. Dažnai tas plyšys toks didžiulis, kad per jį pernešti gali tik Dievo malonės sparnai. Arba, kaip šiuo atveju, galime eiti jau pažįstamu takeliu – gilinantis į save, motinystės džiaugsmus ir iššūkius, savo poreikius, atrandant tame takelyje ir Dievo ženklus, Jo žinią. Tai, kad susitikimai vyksta parapijos erdvėse, jau žingsnelis Jo link. Labai daug žmonių net nemato reikalo peržengti bažnyčios slenkstį – per didelis atmetimo ar abejingumo sukeltas atotrūkis. Žvakės švieselė, plevenanti ant stalo, kur geriama arbata ir susitikimas pradedamas trumpa nuoširdžia malda – žingsnelis link Jo. Kad malda yra ir tai, kas išsakoma Dievui savais žodžiais, o ne tik mintinai išmoktais tekstais – kažkam būna atradimas. Kai mama pasidalija savo tikėjimo kasdienybėje patirtimi – žengiamas dar vienas žingsnelis. Kas gali būti tikriau, nei asmeninis pavyzdys? Net išsakyta nuoskauda, į kurią atliepta su empatija – žingsnelis santykyje su pačiu Dievu. Ypač jei skaudulys nešiotas ilgą laiką ir pagaliau atvertas. Tokiais mažyčiais žingsneliais ateiname iki susitikimo, kuriame, besišnekučiuodamas su mamomis, kartu arbatą geria parapijos klebonas ar kitas kuris dvasininkas. Pradžioje numatytas tik kaip pasilabinimas, išaugo į atskirą dėmesingą susitikimą (dabar iš viso jų dvylika), nes pamatėme, kaip labai to reikia. Visų pirma, mamoms, kurioms nejaukumą „ateis kunigas, ką su juo kalbėt?“ pakeičia džiugi nuostaba „laikas nepastebimai greitai prabėgo, ir buvo gera patirti, kad jis – irgi toks pat žmogus – su savomis patirtimis, išmintimi ir humoru“. Susitikimų ciklui einant į pabaigą, mamos susitinka šv. Mišiose, aukojamose už jų grupę – ar tai ne žingsnelis Jo link? Taip pat priešpaskutinis, vienuoliktas susitikimas, tarsi vainikuojantis aptariamus devynis poreikius, skirtas būtinybei turėti viltį Dieve, pasitikėti Juo, Jo dieviškuoju numatymu. Mamos kalbasi apie savo kasdienybę ir Dievo veikimą joje ne sparnuotomis teologijos frazėmis, o tarsi buitiškai, bet tai ir yra tai, ko reikia keliaujant čia ir dabar.
Šios grupės – tarsi dar vienas takelis link Kristaus, nepastebimas, lyg tarp kitko, bet dar viena galimybė pasiekti žmones, kurie paprastai Bažnyčios kvietimų nebegirdi – būna, kad net daug metų toje parapijoje gyvenanti moteris per šiuos susitikimus pirmąkart apsilanko savo bažnyčioje. Todėl labai džiaugiamės kiekviena atėjusia į grupę mama – ir tikinčia, ir netikinčia, einančia drauge, kalbančia ta pačia kalba ir įkvepiančia viena kitą savo patirtimis, užsispyrimu, noru siekti geriausio šeimai ir netgi nesėkmėmis, kurios atpalaiduoja taip, kad galima lengviau atsikvėpti – ne man vienai taip būna…
Labai kviečiame netobulas mamas, norinčias moderuoti „Ko reikia kiekvienai mamai“ grupeles, rašyti adresu kiekvienaimamai@gmail.com, arba kreiptis į Lietuvos šeimos centrą.
Jurgita Pocevičienė
