01
11 /
2020
Žodis, kurį bene dažniausiai vartojame, apibūdindami lapkričio mėnesį – tamsa. Nors gruodis lyg ir turėtų jį lenkti tamsumu, tačiau žiemos pradžią maloningai nušviečia advento liepsnelės, Betliejaus žibintai ir Naujųjų metų išvakarių fejerverkai.
O lapkritis – taip, jau ir lapai nukritę… Tik balos ir tamsa. Ypač kai užges Vėlinių žvakelės kapuose.
Dievo Žodis nevengia ateiti ir į šią mūsų pasaulio realybę. Kai lieka tik balos ir tamsa, jis tampa ištikimu Šviesos šaltiniu.
Biblija apie tamsą iš esmės kalba dvejopa prasme. Pasitelkdami į pagalbą Naujojo Testamento veikėjus ir jų istorijas, ją galime pavadinti Judo tamsa ir Nikodemo tamsa.
Judo tamsa
Jn 13, 30, viena tragiškiausių ir tamsiausių Šventojo Rašto eilučių, vaizduoja Judo, vieno iš Dvylikos, atsiskyrimą nuo Mokytojo ir draugų Paskutinės vakarienės metu, pasirenkant išdavystės kelią: „Tad anas, nurijęs kąsnį, tuojau išėjo. Buvo naktis.“
Šioje Judo nakties dramoje veriančiu skausmu ataidi ir šėtono nuopuolis: „Dievas nepagailėjo nusidėjusių angelų, bet nubloškė juos į tamsias pragaro bedugnes“ (2 Pt 2, 4), ir blogio užkietintų žmonių širdžių drama: „Jie yra šaltiniai be vandens, audros genami debesys; jiems skirta juodžiausia tamsybė“ (2 Pt 2, 17).
Judo tamsa – meilės santykio išdavystės tamsa. Toje tamsoje viešpatauja blogis, paklydimas ir kitų klaidinimas, baimė, nuodėmė ir jos pasekmė – mirtis, tiek fizinė, tiek moralinė. Kaip rašo apaštalas Jonas: „Kas savo brolio nekenčia, tas yra tamsoje, vaikščioja tamsoje ir nežino, kur einąs, nes tamsa užgulė jam akis“ (1 Jn 2, 11). Gyventi tamsoje šia bibline prasme reiškia būti su aptemusia sąžine, kurią tokią padarė laisvi blogi pasirinkimai – egoizmas, gobšumas, pavydas, puikybė… Tokia sąžinė, pavergta žmogaus noro pačiam būti gėrio ir blogio matu (pirmasis ir pagrindinis gundymas), praranda prigimtinį ir antgamtinį gebėjimą skirti gėrį nuo blogio, šviesą nuo tamsos, ir paskęsta netikrume: „Jeigu tavo akis nesveika, visas tavo kūnas skendės tamsoje. Taigi jei tavyje esanti šviesa tamsi, tai kokia baisi toji tamsa!“ (Mt 6, 23).
Dievo atsakas į Judo tamsą yra Kalvarija. Kryžius. Aimana: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“ (Mt 27, 46). Dievas Žmogus nusileidžia į tamsiausią atsiskyrimo tamsą, geria meilės išdavystės taurę, atsistoja šalia išdaviko, apsivilkęs jo skarmalais. Rankos ištiestos apkabinti. Ką atsakys išdavikas?
Nikodemo tamsa
Kitą biblinį tamsos įvaizdį galima apibūdinti kaip Nikodemo tamsą. Įsibaiminęs ir kartu drąsus fariziejus ateina pas Jėzų nakčia (plg. Jn 3, 2). Jie kalbasi – du žmonės naktyje, kuklaus žibinto apšviestais veidais… Tikėjimo tamsoje Nikodemas ieško Dievo, jo didelio artumo apakintas. Dieviškoji Šviesa, atėjusi į pasaulį (plg. Jn 3, 19) žmogiškosios prigimties apgaubta, taip trokšta būti atpažinta ir pamilta.
Senajame Testamente Dievo artumas turi būti tamsos apgaubtas. Tik nuodėmės nepaliestame rojaus sode žmogus ir Dievas laisvai ir paprastai vaikšto šalia vienas kito. Nuodėmė atveria žmogaus akis tamsai (plg. Pr 3, 7), ir nuo to laiko jis nebepakelia Šviesos: „Išgirdę garsą Viešpaties Dievo, vaikščiojančio sode pavakario vėjeliui dvelkiant, žmogus ir jo žmona pasislėpė nuo Viešpaties Dievo veido“ (Pr 3, 8).
Tada, kad visgi galėtų prakalbėti į žmogų ir pakviesti jį į ryšį, Dievas ėmėsi iniciatyvos. Jis užgesino ryškiąją savo Artumo šviesą, „tamsos skliautu apsiautė save“ (2 Sam 22, 12) ir pasirinko gyventi neperžvelgiamoje tamsoje (1 Kar 8, 12). Su Moze jis kalbėjosi iš „tiršto debesies“ (Iš 19, 16), su Izaiju – šventykloje, pripildytoje dūmų (Iz 6, 4). Įstatymas ir Pranašai Senajame Testamente yra uždengtas Dievo veidas, žmonijos naktyje ieškantis susitikimo su miegančia savo tauta: „Įsileisk mane, mano sesuo, mano meile, mano balande, mano tobuloji! Juk mano galva permirkusi nuo rasos, o garbanos nuo nakties miglos“ (Gg 5, 2).
Tokia yra Nikodemo tamsa, garbingo Įstatymo ir Pranašų žinovo naktis. Dievo paslapties naktis. Nikodemas atsiliepė į Mylinčiojo beldimą, pats pasibelsdamas į jo duris.
Dievo atsakas į Nikodemo tamsą yra Betliejus.
Taip, dar prieš Nikodemui pasibeldžiant, Dievas priėmė žmogaus kūną, kad žmogaus rankomis jam atidarytų duris, žmogaus akių žvilgsniu pasitiktų jo žvilgsnį, žmogaus kalba jam atsilieptų: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16).
Vėliau Nikodemo nebesutriuškino Kalvarijos tamsa, ir dėl jo nuodėmių apgaubusi žemę. Jis atidavė Jėzui savo kapą, nes natūraliausias atsakas į patirtą meilę yra meilės darbai.
Ar jis galėjo nujausti, kad tame kape viskas prasidės ir viskas išsispręs? Vėl tamsoje. Prisikėlimo naktyje, „dar neišaušus“ (Jn 20, 1).
Lapkritis – balų ir tamsos metas. Jis byloja, kad Dievas turi atsaką į kiekvieną tamsą ir kiekvienoje tamsoje.
Ses. Linda Emanuela Ceple,
Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacija
