01
10 /
2015
Vienas iš minios Jėzui tarė: „Mokytojau, liepk mano broliui, kad pasidalytų su manimi palikimą.“ Jis atsakė: „Žmogau, kas gi mane skyrė jūsų teisėju ar dalytoju?“ Ir dar pridūrė: „Žiūrėkite, saugokitės bet kokio godumo, nes jei kas ir turi apsčiai, jo gyvybė nepriklauso nuo turto.“ Jis pasakė jiems palyginimą: „Vieno turtingo žmogaus laukai davė gausų derlių. Jis pradėjo sau vienas svarstyti: ‚Ką čia man dabar padarius? Neturiu kur sukrauti derliaus.‘ Galop jis tarė: ‚Štai ką padarysiu: nugriausiu savo klojimus, statysiuos didesnius ir į juos sugabensiu visus javus ir visas gėrybes. Tada tarsiu savo sielai: mano siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk!‘ O Dievas jam tarė: ‚Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei?‘ Taip yra tam, kas krauna turtus, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą.“
Jėzus Evangelijose dažnai kalba apie neprisirišimą prie pasaulio gėrybių ir kūrinio pasitikėjimą Dievu. Evangelijos pagal Luką dvyliktame skyriuje Jėzus miniai pasakoja palyginimą apie turtingą ūkininką, sukaupusį įvairiausių gėrybių ir sudėjusį į jas visą savo viltį. Užklupus mirčiai, Dievas jam parodo, kad turtai nieko negarantuoja ir po mirties žmogus praranda ne tik visą savo turtą, bet ir gyvenimą (plg. Lk 12, 16–21). Jėzus papasakoja šį palyginimą, pasinaudodamas vieno žmogaus iš minios prašymu padėti pasidalyti su broliu palikimą (Lk 12, 13). Šis prašymas yra tarsi palyginimo apie turtingąjį ūkininką įžanga. Svarbu pastebėti, kad žmogaus klausimas apie turto dalybas ir palyginimas apie paiką turtuolį būdingas tik evangelistui Lukui. Taigi Lukas šiuo palyginimu trokšta mums perduoti svarbią žinią apie turtų vietą žmogaus gyvenime. Ar žemiškos gėrybės gali patenkinti giluminį žmogaus laimės troškimą? Ar turtas garantuoja tikrąjį gyvenimą?
Tačiau sugrįžkime į pradžią… Vienas žmogus iš minios paprašo Jėzaus išspręsti palikimo padalijimo klausimą.
Pagal žydų įstatymą visas nekilnojamasis turtas, taip pat dviguba kilnojamojo turto dalis kaip palikimas atitekdavo vyresniajam sūnui. Apie tai mums liudija ir Jėzaus palyginimas apie sūnų palaidūną, kai tėvas sako savo vyresniajam sūnui: Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo (Lk 15, 12. 31). Taigi į Jėzų kreipiasi veikiausiai jaunėlis, kuriam vyresnysis sūnus nenorėjo atiduoti palikimo dalies.
To meto kultūroje buvo įprasta kreiptis į Įstatymo mokytoją klausiant patarimo ar prašant išspręsti ginčą. Tekste kalbama apie neteisybę, kurią reikia atitaisyti. Jėzaus elgesys stebina. Žmogau, kas gi mane skyrė jūsų teisėju ar dalytoju? (14 eil.) Evangelijose Jėzus labai retai kreipiasi į ką nors „žmogau“. Šį atvejį kaip tik randame šiandieniame tekste. Jėzus permato prašančiojo ketinimus. Prašytojas trokšta ne tiek įvykdyti teisingumą, kiek pasiimti tai, ką turi kitas. Kitaip tariant, žmogus prašydamas jam padėti pasidalyti turtą iš tikrųjų trokšta pasisavinti tai, kas jam pagal įstatymą nepriklauso. Jį veda ne teisingumo troškimas, o paprasčiausias godumas. Iš tolesnio įspėjimo saugotis godumo galima numanyti, kad turto būta nemažo, ir veikiausiai jaunėlis norėjo gauti lygią dalį su vyresniuoju. Tai yra gauti palikimo dalį, kuri jam pagal to meto teisę nepriklausė.
Jėzus ryžtingai atsisako būti tokio nesutarimo teisėju, nes tai, nesusiję su jo tiesiogine misija. Jis atėjo į žemę ne tam, kad teistų ar spręstų bylas, bet kad išgelbėtų žmogų nuo pražūties, kad parodytų kelią į gyvenimą. Kad atsilieptų į žmogaus prašymą ir parodytų kelią į gyvenimą, Jėzus atsako palyginimu apie turtingą ūkininką. Kokį turtuolio paveikslą mums atskleidžia Evangelija? Ir kodėl Dievas jį pavadina paiku?
Visų pirma, šis turtuolis mums atsiskleidžia svarstydamas ir spręsdamas, kur sukrauti gausų derlių. Tekste turtuolis pasirodo kaip tas, kuris kalbasi pats su savimi, su savo siela. Siela tampa tarsi antruoju „aš“, suasmenintu antrininku, esančiu priešais žmogų, kuriam jis dirbo visą savo gyvenimą. Turtuolis drąsina savo sielą žadėdamas jai ramų ir sotų gyvenimą. Iš tiesų savo sielos atspindyje jis regi ir myli tik save ir savo žemišką gyvenimą. Jam nieko daugiau nereikia. Palyginimas pabrėžia šio žmogaus lakią vaizduotę, įteigusią jam, kad jo siela yra realiai kažkas kitas, skirtingas nuo jo paties. O iš tiesų turtuolis kalbasi tik pats su savimi. Jis rūpinasi tuo, kas realiai neegzistuoja.
Netikėtai į turtuolio monologą su savimi įsiterpia trečias asmuo – Dievas. Tą, kuris kalbasi su savo siela kaip su kitu asmeniu, Dievas pavadina neprotingu, paiku. Jam galime pritaikyti 14 psalmės žodžius: „Kvailys sau širdyje sako: „Dievo nėra!“ Taigi Dievas taria turtuoliui: Neprotingasai, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės, tai yra tavo sielos. Kam gi atiteks, ką susikrovei? Kitaip tariant, jei tai, ką tu įsivaizduoji esant skirtinga nuo tavęs, neegzistuoja, tai kam gi atiteks, ką susikrovei? Ar nematai, kad priešais tave nėra nieko kito, kaip tik žiojanti vienatvė ir vienišumas. Tai vienatvė to, kuris, matydamas tik save patį, nenori priimti meilės dovanos, vienatvė to, kuris atsisako pripažinti esąs vargšas. Turtuolis atsiskleidžia esąs pats tikriausias vargšas. Sukrečia jo radikalus vienišumas. Visa jo kalba liečia tik jį patį. Jis visiškai užsisklendęs savyje. Jam gyvenime nieko daugiau nereikia. Tai vienatvė, į kurią nebegali prasiskverbti meilė, tokia vienatvė, kurioje nebėra vietos mylinčiojo artumui, kurios nebegali pasiekti joks balsas. Ir visgi Dievas praplėšia savy užsisklendusio turtuolio vienatvės šydą, klausdamas ir kartu kviesdamas jį išeiti iš jį supančio mirties rato. Šis panorėtasis, valingas užsivėrimas savyje, Biblijoje vadinamas, antrąja mirtimi arba pragaru (plg. Apr 20, 14). Jei žmogus, neteisingai ir perdėtai vertindamas save, trokšta egzistuoti vien savo išgalėmis ir tik sau, jis pasmerkia save mirčiai. Dar gyvendamas šioje žemėje žmogus jau išgyvena pragarą savo sieloje. Pragaras, popiežiaus Benedikto XVI žodžiais, tai egzistuoti „galutinai atsisakius būti-dėl-kitų“, tai gyventi užsisklendus vien tame, kas sava. Šią ne geografinę, bet egzistencinę tamsos ir visiško vienišumo gelmę, tik pats žmogus sau susikuria. Jos esmė ta, kad jis nenori nieko gauti iš kitų ir trokšta būti nuo nieko nepriklausomas, trokšta ne priimti ar duoti, bet pasilikti tik savyje, tenkintis vien savimi, būti užsisklendusiu tame, kas sava. Šiai laikysenai pasiekus galutinę ribą, žmogus tampa neprieinamas, vienišas, atmestas. Dievas perspėdamas turtuolį, tik konstatuoja, kokį kelią jis pasirinko ir kur link tas kelias veda. Turtuolis sudėjęs visą savo viltį į medžiagines gėrybes, tikisi išlikti gyvas ilgus metus, o gal amžinai. Tačiau tai yra tikra kvailystė, todėl Dievas ir pavadina šį žmogų paiku, ne todėl, kad sukaupė daug turto, bet kad įsivaizdavo, jog gyvenimas priklauso nuo turto. Jo paikumas pasireiškė tuo, kad nemokėjo išmintingai pasinaudoti įgytu turtu.
Palyginimą Jėzus užbaigia tardamas: Taip yra tam, kas krauna turtus (pažodžiui kraunasi turtus tik sau pačiam), bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą. Tuo norima pasakyti: Būti turtingam nėra blogai. Viskas priklauso nuo to, kaip tą turtą panaudosi, kur ir dėl ko jį investuosi.
Bėda, kai turto kaupimas žmogui tampa jo vieninteliu rūpesčiu. Turtas jam užstoja Dievą, užstoja ir žmogų, ypač tą, kuris stokoja. Krautis turtus sau pačiam, veda į visišką vienišumą, užsisklendimą ir vidinę mirtį. Krauti turtus, gėrybes dėl kito, tai reiškia vėl atsigręžti į šalia esantį žmogų. Atsigręždami į stokojantį žmogų, mes iš tiesų atsigręžiame į Dievą, kuris nuolat tiesia į mus savo rankas maldaudamas mūsų meilės. Duodami tampame turtingi, nes gauname tikrąjį turtą, kuris yra pats Dievas.
Skaitydami šią Evangelijos ištrauką, galime paklausti savęs: Koks mano santykis su medžiaginėmis gėrybėmis? Ar jos mane priartina prie žmogaus, o kartu ir prie Dievo, ar užstoja ir Dievą ir žmogų? Kokiu būdu mano medžiaginiai turtai gali tapti dvasiniais?
Kun. Kazimieras Milaševičius,
Palendrių Šv. Benedikto vienuolynas
