01
03 /
2014
Skaitytojams siūlome naują rubriką, kurioje kas mėnesį pasakosime apie šių dienų tikėjimo liudytojus – dvasininkus ir paprastus pasauliečius, savo darbais ir atsidavimu tarnaujančius Dievui ir artimui įvairiausiose pasaulio šalyse. Šiandienos pasakojimas – apie kunigą Gregorį Boilą, nepabijojusį skleisti Evangelijos žinią Los Andželo gaujose, kur klesti nusikalstamumas, narkotikai ir smurtas.
Ant žemės tyso paauglio kūnas. Jį užmušė vien dėl to, kad drįso įžengti į priešiškos gaujos teritoriją Piko Aliso rajone, rytiniame Los Andžele, kur gaujų knibždėte knibžda. Beprasmiška mirtis. Tėvas Gregoris Boilas (Gregory Boyle), naujasis Los Dolores parapijos klebonas, nebežino ką daryti.
Parapijietė raudodama stveria tėvui Boilui už rankos: „Nepažįstu šio berniuko, betgi jis turi motiną!“ Atjauta. Tai reiškia atverti savo širdį kito žmogaus kančiai. Ši moteris kunigui įkvepia vilties ir parodo kelią, kaip gyventi su emigrantais, daugiausia iš Lotynų Amerikos, pabėgusiais nuo vargo savo šalyje. Susidūrę su nedarbu ir praradę ryšį su savo kultūra, tačiau neužmezgę kontakto ir su naująja, tėvai dažnai pasiduoda nevilčiai ir ima smurtauti. Mušami ar palikti be priežiūros vaikai dažnai meta mokyklą ir pasirenka gatvės gaujas. „Esu nelaiminga“, – kunigui prisipažįsta Karmen. Šiuo žodžiu jauna nuo heroino priklausoma moteris, kartais besiverčianti prostitucija, įvardija gėdos jausmą, kamuojantį ją ir jos draugus iš gatvės. Kaip jiems padėti susigrąžinti savivertę ir savigarbą?
„Padėsime jaunuoliams iš gaujų, nes taip būtų daręs Jėzus!“
Tėvas Boilas, norėdamas padėti jaunuoliams, drauge su parapijiečiais nusprendžia įsteigti alternatyvią mokyklą ir pradeda kasdien lankyti gaujų rajonus. Jaunuoliai netrukus jį pripažįsta, vadina „tėvu G“ arba „Šunimi“ (Dog). Bažnyčios varpinė tampa susirinkimų vieta. Tėvas Boilas tuo džiaugiasi. Tačiau įsibaiminę parapijiečiai sušaukia susirinkimą. Kunigas supranta, kad jo kaip klebono tarnystei iškilo grėsmė. Bet jam gintis net neprireikia. Jį užstoja dvi parapijos moterys: „Padėsime jaunuoliams iš gaujų, nes taip būtų daręs Jėzus!“
Po šio pareiškimo nepatenkintųjų balsai nutyla, parapijiečiai labai pasikeičia. „Jėzus valgė su nusidėjėliais. Jis ėjo ten, kur dar nebuvo pasiekusi meilė.“ Užuot smerkę jaunuolius, jie sutinka padėti jiems lyg saviems vaikams.
Moterų grupė įsteigė taikos komitetą. Kai prasidėdavo gaujų muštynės, jos surengdavo eiseną, su malda ir giesmėmis keliaudavo į susidūrimų vietas. Matydamos, kad taika dar labai trapi, jos sušaukė šimtus žmonių į mitingą gamyklų rajone, mosavo transparantais su užrašais: „Darbai ateičiai“. Labiausiai jaunuoliams ir reikia, kad kas nors padėtų susirasti darbą. Veikla prasideda: statomas vaikų darželis, valomi grafitiniai piešiniai, prižiūrimos žaliosios zonos.
„Jungtinės gaujų valstijos“
Per 1992 m. riaušes Los Andžele Piko Aliso rajonas stebuklingai liko ramus. Duodamas interviu tėvas Boilas paaiškino, kad parapijos rengti projektai atitraukė jaunuolius nuo smurto. Žinomas Holivudo režisierius Rėjus Starkas (Ray Stark) susiranda tėvą Boilą ir nuperką namą, ten įsteigia kepyklą, pavadina ją „Saviškių kepykla“ (Homeboy Bakery). Sumanymas toks – kad drauge dirbtų priešiškų gaujų nariai. Bandymas pavyksta, „Saviškių pramonė“ (Homeboy Industries) plečiasi, jaunuoliams siūloma vis daugiau darbų.
Steigiant naujas įmones, įvyksta įdomių susitikimų. Pavyzdžiui, Ramiras skundžiasi niekaip nerandąs darbo. Jis net nesusimąstė, kad jam anaiptol nepadeda milžiniška tatuiruotė ant kaktos „Velniop pasaulį“ (Fuck the world!). Netrukus jis nusprendė tatuiruotę pašalinti.
Iš pradžių tėvas Boilas daug privargo lakstydamas paskui darbuotojus, laiku neateinančius į darbą. Akivaizdu – nepakanka stokoti, kad ateitum į „Saviškių pramonę“, reikia dar ir norėti dirbti. Kartais tik iš devyniolikto karto jaunuolis prisirengia… „Tu – nerealus!“ – vieną dieną tėvas pagiria Ryklį (Sharkey), o šis atsako: „Išsitatuiruosiu tai savo širdyje!“
„Saviškių pramonė“ tapo pavyzdžiu visai šaliai, jos dėka tūkstančiai jaunuolių susitvarkė, sukūrė šeimas. Buvęs gaujos vadas Voras (Spider) dabar gali pasakyti tėvui G.: „Džiaugiuosi grįžęs vakare namo ir radęs vakarieniaujančius žmoną ir du sūnus.“ Ar galima teigti, kad tėvo Boilo ir jo parapijiečių sumanymas sėkmingas? Vargu. Daugybė jaunuolių, kad ir pradėjusių atsinaujinimo kelią, išėjo iš šio pasaulio. Bet tėvas G vis prisimena, kaip Jėzus išgydė paralyžiuotąjį, nes šio draugai buvo drąsūs ir ryžtingi. Name buvo prisigrūdę žmonių, buvo neįmanoma net įeiti. Bet draugai nenuleido rankų, nuardė stogą ir virvėmis nuleido neštuvus su ligoniu. Kokia paguoda leisti į „Dievo namus“ įžengti tiems, kurie yra už jų sienų!
Parengta pagal Marie-Helène de Cherisey straipsnį
iš Prancūzijoje leidžiamo „Magnificat“ 2014 m. sausio numerio (nr. 254),
vertė Ieva Venskevičiūtė
