01
06 /
2015
„Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus.“ (Jn 13, 35)
Tiberiados bendruomenė, įsikūrusi Baltriškių kaime, Zarasų rajone, priima daug jaunimo ir šeimų, norinčių susitikti Kristų per maldą, paprastą bendravimą ir rankų darbą. Čia gyvenantys keturi broliai vienuoliai taip pat vyksta į misijas visoje Lietuvoje – mokyklose, maldos grupėse, šeimose.
Bendruomenei artimos šv. Damijono jaunimo ir šeimų maldos grupės. Šv. Damijono grupės nariai, gyvenantys šv. Pranciškaus troškimu „atstatyti begriūvančią Bažnyčią“, kartu su broliais dalyvauja misijose, skelbia Kristų savo aplinkoje. Vilniuje ir Kaune veikia šv. Damijono studentų namai.
Įkūrimas
Tiberiada gimė 1979 metais Belgijoje. Istorija prasidėjo mažame Lavo sent An (Lavaux-Sainte-Anne) kaimelyje Belgijos pietuose. Morkus, dvylikos metų vaikas, mėgdavo žaisti šio kaimo apylinkėse. Jis rado buvusį medžiotojų namelį ir ten nuolat ateidavo su savo broliais ir seserimis (šeimoje jie buvo aštuoniese) žaisti, meistrauti, svajoti ir kartais melstis. Po kelerių metų jis su draugais pamiškėje pradėjo statyti naują namą. Ten nuolat rinkdavosi jaunimas, kuris stengėsi gyventi kitaip. Kartą, Velykų naktį, pajutęs begalinę meilę Bažnyčiai, taip pat per kitus įvykius ir susitikimus, Morkus suprato, kad Dievas kviečia Juo sekti vienuoliškame gyvenime. Aplankęs Namiūro vyskupą mons. Mateną (Mathen) jis papasakojo apie savo sumanymą. Sulaukęs vyskupo padrąsinimo, brolis Morkus pavadino gimstančią bendruomenę „Tiberiada“.
Baltriškėse įsikūrusi pirmoji Tiberiados bendruomenė užsienyje. Prieš dešimt metų keturi broliai įkūrė Tiberiados namus Konge, Afrikoje. Taip pat 1995 metais Belgijoje prie brolių prisijungė seserys. Šiandien jų – vienuolika. Kelios seserys keletą kartų per metus atvažiuoja į Lietuvą, dalyvauja stovyklose ir misijose.
Bendruomenės pavadinimas
„Šį pavadinimą, – pasakoja brolis Morkus, – mane paskatino pasirinkti pasakojimas apie Petrą, žengiantį vandeniu. Man sekti Kristumi – tai kvietimas gyventi Tikėjimu.
Gana dažnai tenka gurkštelėti keletą sūraus vandens gurkšnių, bet prisikėlęs Kristus mane vis ištraukia iš jūros gelmių. Apmąstydamas Evangeliją supratau, kiek daug šis ežeras ir jo pakrantės gali papasakoti apie Jėzų: pirmųjų mokinių atsiliepimas į kvietimą sekti paskui Jį, pasitikėjimas Jėzumi, kuris miega valtyje, nepaisydamas audros ir atsiliepia į savo brolių išgąstį…“
Tiberiados dvasingumas
Vienuolinis gyvenimas Tiberiadoje susideda iš maldos, broliško gyvenimo ir misijos. Dienos laikas padalytas maldai, svečių priėmimui ir rankų darbui. Gyvenimo paprastumas (be televizijos, asmeninio telefono ir kt.) bei rankų darbas broliams padeda įsišaknyti realybėje, gėrėtis kūrinija. Kasdienės studijos ruošia misijai, padeda ieškoti atsakymų į šiandienos jaunimo klausimus.
Didžiulis bendruomenės džiaugsmas – skelbti Jėzų ir stengtis, kad Bažnyčia būtų mylima. Broliai ir seserys seka šv. Pranciškaus ir šv. Teresėlės Lizjietės pavyzdžiais ir gyvena pasitikėdami Apvaizda.
Pagal pašaukimą ir misijos poreikius, kai kurie broliai tampa kunigais.
Pašaukimas į Lietuvą
1991 m. viename kongrese Paryžiuje brolis Juozapas susipažino su lietuvių grupe. Jaunuoliai jį karštai paragino atvykti į Lietuvą. Neilgai trukus broliai apsilankė Lietuvoje. Tuometinis kardinolas Vincentas Sladkevičius paprašė brolių čia įkurti bendruomenę, nes jam buvo labai aktualios brolių misijos, skirtos šeimoms ir jaunimui. Susipažinus su kun. Algirdu Daukniu, broliams buvo pasiūlyta bažnyčia bei klebonija Baltriškių kaime. Iš pradžių broliai čia lankydavosi vasaromis, organizuodavo stovyklas, kol galiausiai 2001 metais apsigyveno nuolatos.
„2004 m. brolio Egidijaus, o 2014 m. – brolio Mišelio įšventinimas į kunigus buvo svarbus ne tik mums, – sako brolis Pranciškus, – bet ir parapijiečiams, jaunimui bei šeimoms, kurie atvyksta į Baltriškes. Kasdien švęsti Eucharistiją yra malonė – esminis mūsų dienos momentas.“ 2012 m. brolis Vidas čia davė savo amžinuosius įžadus.
„Būtų sunku papasakoti viską, ką patyrėme pirmaisiais įsikūrimo Lietuvoje metais. Tiek stebuklų! Tai įmanoma tik dėl tarnystės – kiekvieno brolio ir daugybės žmonių, kurie mums padeda savo malda ar mažais patarnavimais.
Mes galime paliudyti, kad Baltriškės yra prisikėlimo žemė. Matėme jaunimą ir šeimas, atgaunančius viltį, prasmę, pereinančius „iš mirties į gyvenimą“.
Pasitikėjimas Apvaizda
Broliai dažnai leidžiasi į kelią autostopu ar tiesiog pėsčiomis, vieni arba su asilu. Išeiti tuščiomis kišenėmis ir nežinant, kur šįvakar nakvos, broliams padeda pasitikėjimas Apvaizda. Tokiu būdu jie patiria be galo daug gražių susitikimų.
Prieš daugiau nei metus brolis Pranciškus ir brolis Egidijus patraukė su asilaite Gile Rokiškio link. Buvo spalio mėnuo, vėjuota ir darganota. Atėję į vieną kaimą broliai pabeldė į pirmas pasitaikiusias duris paprašyti trumpam užeiti ir sušilti prie puodelio arbatos. Duris atidariusi moteris atsakė, kad pas ją arbatos nėra, ir net karšto vandens ji neturinti. Broliai prašėsi į kitus namus, bet ir ten atsakymai buvo panašūs. Galiausiai vienuose namuose jiems pavyko užeiti iš sušilti. Broliams išėjus iš kaimo, žmonės susitiko ir ėmė tarpusavy kalbėtis – kas čia pas juos lankėsi. Tai nugirdęs klebonas jiems paaiškino puikiai pažįstąs brolius ir kaip jie gyvena. Parapijiečiai susikrimto ir apgailestavo, kodėl buvo tokie nesvetingi netikėtiems atvykėliams. Tuomet nutarė kartu apsilankyti Baltriškėse. Vieną dieną jie atvyko su pilna bagažine gėrybių – uogienių, sūrių, medaus, lašinių…
„Po 20 metų Baltriškėse, – sako brolis Pranciškus, – džiaugiamės ir stebimės skaičiuodami, kiek žmonių padėjo bendruomenei čia įsikurti. Tiek daug žmonių už mus meldėsi, įvairiai pagelbėjo: statybose ar dalydamiesi uogienės stiklainiais. Tai mažo kaimelio, kuriame tėra dešimt gyventojų, istorija. Viešpats savo Dvasios dvelkimu jį atgaivino, suteikdamas džiaugsmo ir vilties jo gyventojams ir visiems čia besilankantiems.“
Plačiau apie Tiberiados bendruomenę ir jos veiklą skaitykite www.tiberiade.lt
Parengė „Magnificat“ redakcija
