01
07 /
2023
Carlo Maratta (1625–1713), „Šv. Jokūbas Vyresnysis“ (1661–1670)
Apaštalas Jokūbas Vyresnysis yra mūsų dienų piligrimas. Šv. Jokūbo keliai (Camino de Santiago), vedantys link apaštalo kapo Santjago de Kompostelos (Santiago de Compostela) katedroje Ispanijoje, Europoje susiformavę dar Viduramžiais, šiomis dienomis taip išpopuliarėjo, kad jais galima pradėti eiti ir Lietuvoje. Kelias sužymėtas kriauklių, randamų Galisijos pakrantėse, ženklais. Tačiau ar susimąstėme, kad šv. Jokūbą galime pažinti ne tik nuvykę prie jo kapo, bet ir tuomet, kai leidžiamės į kelią. Šio mėnesio „Magnificat“ viršelio paveikslas mums gali padėti tai padaryti.
Įdėmiai pažvelkime į viršelį. Kokius jausmus sužadina jį puošiantis atvaizdas?
Paveikslo centre visu ūgiu pavaizduotas vidutinio amžiaus barzdotas vyras, jo plaukai siekia pečius. Jis yra kelyje, nusidriekusiame nuo dešinio apatinio paveikslo kampo link kairiojo jo krašto. Kaire pėda tarsi žengia į priekį, į ją sukoncentruotas pirmyn pasvirusio kūno svoris, o atgal ištiesta dešinė koja prilaiko pusiausvyrą. Rankos iškleistos į šonus, dešine rodo pirmyn, o kairėje laiko lazdą. Žalią tuniką vilkintis ir geltonu apsiaustu apsigaubęs vyras pavaizduotas patetiškai – iškalbingu gestu, energingu judesiu ir sudėtinga poza. Virš jo – pilkšvai mėlynas dangus, už jo dešinėje šešėlyje pavaizduota akmenuotos kalvos ketera su medžiu, o kairėje žaliuoja žolė, medžiai ir telkšo vandens telkinys. Paveikslo kompozicija subordinuota, sintetiška ir sutelkta į vyro figūrą.
Iš kokio troškimo gimė šis paveikslas?
„Magnificat“ viršelyje – Romos vėlyvojo klasicistinio baroko mokyklos atstovo Karlo Maratos (Carlo Maratta arba Maratti, 1625–1713) 1661–1670 m. ant 2,22×1,49 metrų drobės aliejumi nutapytas paveikslas ,,Šv. Jokūbas Vyresnysis“, nuo 1971 m. saugomas Lidso meno galerijoje (Leeds Art Gallery) Jungtinėje Karalystėje.
1661 m. Romoje meno mecenatas ir kolekcionierius, Šventosios tikėjimo skleidimo kongregacijos narys kardinolas Antonijus Barberinis (Antonio Barberini, 1607–1671) šio paveikslo, kaip ir viso dvylikos natūralaus dydžio apaštalų figūrų ciklo, užsakymą patikėjo Karlo Maratos mokytojui Andrėjai Sakiui (Andrea Sacchi, 1599–1661). Tuo metu pontifikatą perėmus popiežiui Aleksandrui VII, kardinolui suteikta teisė grįžti į Romą. Prieš tai, kai popiežiumi buvo išrinktas Inocentas X (ne Barberinių šeimos atstovas), kardinolui buvo tekę pasitraukti į Prancūziją, kur jis tapo jansenizmo persekiotoju. Maratos amžininkas italų meno istorikas Džovanis Pjetras Beloris (Giovanni Pietro Bellori, 1613–1696) biografijų knygoje ir traktate „Šiuolaikinių tapytojų, skulptorių ir architektų gyvenimai“ perteikė tokius mecenato jausmus: ,,Kardinolas išgyveno labai svarbų savo gyvenimo momentą, tai liudija 1662 m. rugpjūčio 17 d. laiškas jėzuitui Džovaniui Paolui Olivai (Giovanni Paolo Oliva), jame stipriai akcentavo savo religinius veiklos aspektus ir kalbėjo apie atsivertimą.“ Ciklo užsakymas tapo kardinolo tikėjimo ir piligrimystės į Romą išraiška, turėjusia jį įkvėpti ne tik iš naujo sekti Kristumi, bet ir sustiprinti santykius su Bažnyčia.
Maratos mokytojas Sakis iki savo mirties pradėjo tapyti tik pirmąjį ciklo paveikslą ,,Šv. Petras“, už likusį darbą liko atsakingas jo mokinys. Karlas Marata iš Kamerano (Camerano, Italija) karjerą pradėjo kopijuodamas Renesanso dailininko Rafaelio (Raffaello, 1483–1520) freskas Vatikano rūmuose. Po mokytojų mirties Marata tapo svarbiausiu tapytoju Romoje, kur nutapė daugybę altorinių paveikslų bažnyčioms, sukūrė freskų rūmams ir pasižymėjo kaip vienas geriausių portretistų. Apaštalų ciklo ėmėsi būdamas Šv. Luko akademijos narys ir vadovas. Anot Maratos, ,,vienas svarbiausių tapybos uždavinių – priartėti protu [atmintimi] prie dieviškųjų dalykų, nes žmogiškojo talento nepakanka, kad šventumą ir dangiškąjį grožį sujungtų su žmogiškaisiais pavidalais“. Dailininkui buvo svarbu dvasinę šventojo patirtį perteikti taip, kad ją pajustų ir stebėtojas. Maratos biografijoje Beloris rašė: ,,Nuo 1666 m. iki kardinolo Antonijaus mirties Marata spėjo nutapyti šešis pirmuosius apaštalų hierarchijos atstovus su jų šventumą išreiškiančiais atributais: šv. Paulių, šv. Jokūbą Vyresnįjį, šv. Jokūbą Jaunesnįjį, šv. Baltramiejų, šv. Matą ir šv. Simoną; vėliau kardinolas Karlas Barberinis (Carlo Barberini, 1630–1704) užsakė apaštalo Motiejaus paveikslą. Paveikslų ciklas liko Romos Baberinių rūmuose (Palazzo Barberini) ir iki šių dienų, išskyrus mūsų aptariamą paveikslą, yra saugomas juose įsikūrusioje Nacionalinėje senovės meno galerijoje.
Ko troško apaštalas Jokūbas?
Jokūbas, kaip vienas pačių artimiausių Jėzaus mokinių, kartu su Petru ir Jonu regėjo Jėzaus Atsimainymą ir maldą Alyvų kalne bei kaip Jėzus grąžino gyvybę Jajiro dukteriai. Viešpačiui įžengus į dangų, Jokūbas iš pradžių Evangeliją skelbė Judėjoje ir Samarijoje, vėliau – Ispanijoje. Anot Genujos vyskupo dominikono Jokūbo Voraginiečio (Jacobus de Voragine, 1230–1298), kuris šventojo gyvenimą aprašė „Aukso legendoje“, Jokūbas Ispanijoje į tikėjimą atvertė tik vieną žmogų ir paliko porą mokinių pamokslauti, nes suprato, kad pats ten nenuveiks nieko naudingo. Žmonių širdis Ispanijoje Jokūbas pasiekė tik tada, kai paaukojo savo gyvenimą. Grįžęs į Jeruzalę jis buvo nukirsdintas ir tapo pirmuoju apaštalu kankiniu. „Aukso legendoje“ rašoma: ,,Kai Erodo įsakymu Jokūbas buvo vedamas nukirsdinti, vienas paralitikas, gulėjęs ant kelio, pašaukė jį, prašydamas išgydyti. Jokūbas jam tarė: „Jėzaus Kristaus, dėl kurio tikėjimo esu vedamas nukirsdinti, vardu kelkis sveikas ir pagarbink savo Kūrėją!“ Tas tučtuojau sveikas atsistojo ir pagarbino Viešpatį.“ Jokūbo kūnas jo mokinių laivu buvo nugabentas iki Ispanijos ir ten palaidotas. Pasakojama, kad palaikus IX a. atrado eremitas Pelagijus, sekdamas ryškiai šviečiančią žvaigždę. Todėl vietovė pavadinta Kompostela (lot. campus stellae – ,,žvaigždžių laukas“). Nuo X a. šv. Jokūbo kapas tapo trečia, po Jeruzalės ir Romos, labiausiai krikščionių lankoma piligrimine vieta pasaulyje. Nuo tada pradėta apaštalą vaizduoti ne tik su kankinystės atributu – kardu, bet ir su piligrimo lazda. Apaštalas kaip piligrimas išeina į kelią savo paskutinę gyvenimo dieną, sekdamas giliausiu troškimu. „Magnificat“ viršelio paveiksle Jėzaus mokinys Jokūbas Vyresnysis pavaizduotas kaip apaštalas su piligrimo lazda ir kaip piligrimas, einantis keliu.
Kokį troškimą manyje sužadina šis paveikslas?
Apaštalo ir piligrimo pašaukimas mus pasiekia per paveikslo visumą – jis emociškai paveikus, įtraukia į iliuzinę meninio vaizdo erdvę, panaikina ribą tarp fikcijos ir realybės bei konkretaus laiko. Dailininkas paveikslo visumą koncentruoja į išraiškingą Jokūbo judesį ir veido mimiką; tai sužadina žiūrovo jausmus. Jokūbas pavaizduotas stabtelėjęs kelyje, atsigręžęs į kelio pradžią ir dešine ranka rodantis kelio kryptį. Kojomis tarsi brėžia apskritimą aplink savo ašį. Pėdos yra tai, kas sieja žmogų su žeme. Basos Jokūbo pėdos reiškia jo gyvenimo atvirumą Dievo apsireiškimui. Šv. Jokūbas Vyresnysis vadintas „griaustinio vaiku“ dėl griausmingo pamokslavimo, kuris gąsdino bloguosius, išjudino vangiuosius ir privertė stebėtis jo didingumu. Paveiksle pamokslavimą simbolizuoja atversta dešinė plaštaka, rodanti tai, kas mūsų dar laukia, o kas laukia Jokūbo, išduoda jo žvilgsnis, nes kankinys (lot. iš gr. martyr) yra tas, kuris liudija regimą Dievą. Apšviestas veidas ir ranka, kurioje laiko piligrimo lazdą, liudija apaštališką tvirtumą. Apaštalo ir piligrimo judesys, žalia ir geltona spalvos simbolizuoja prisikėlimą, kelią į ateitį, kūrimą veikiant, virsmą, išganymo viltį. Jo kūno pozos įtampa ir dinamika kviečia ir mus į judesį.
Už piligrimo pavaizduotas išlinkęs medis tarsi sukasi aplink savo ašį; jo išlinkimas sukelia trintį su apaštalo sukimosi lauku. Apaštalo kryžiumi į šonus išskleistos rankos primena pasaulio ašį, nukryžiuotąjį Jėzų, aplink kurį sukasi visa – kaip planetos aplink saulę heliocentrinės sistemos atradimų kontekste. Apaštalo šventumas įsiplieskia tik jam besisukant aplink šią ašį – Jėzų, – kaip Žemei sukantis aplink Saulę. Laikytis šios ašies esame kviečiami ir mes.
Popiežiškojo Grigaliaus universiteto
Bažnyčios kultūros paveldo doktorantė Rūta Giniūnaitė
