01
07 /
2015
2014 m. lapkričio 24 d. Kauno seserys benediktinės šventė savo vienuolijos 390 metų fundacijos jubiliejų. Dėl šios iškilios progos norime trumpai pristatyti šio vienuolyno istoriją. Ši vienuolija, kaip ir visos benediktinų ir benediktinių bendruomenės, gyvena pagal regulą, parašytą šv. Benedikto VI a. pradžioje.
Šio vienuolyno istorijos pradžia siejama su pirmuoju 1591 m. Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio (1549–1616 m.) funduotu moterų vienuolynu tuometinėje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje – Nesvyžiaus benediktinių vienuolynu ir Šv. Eufemijos bažnyčia (titulą bažnyčia įgijo pagal Našlaitėlio žmonos Elžbietos Eufemijos Višnioveckos Radvilienės vardą). Į Nesvyžių vienuolės atvyko iš Kulmo benediktinių vienuolyno Prūsijoje, buvusio tuometinės Lenkijos Karalystės teritorijoje. Į šį naujai funduotą vienuolyną įstojo, o tiksliau, buvo atiduota Andriejaus Skorulskio duktė Ona Skorulskytė, kuri 1604 m. tapo seserimi Eufemija, vėliau į vienuolyną įstojo Radvilos Našlaitėlio dukterėčia, jo brolio Stanislovo dukra Kristina Radvilaitė, kuri 1621 m. gavo taip pat sesers Eufemijos vardą, o 1630 m. tapo trečiąja jo abate (abatavo iki 1658 m.), ir dar nemažai kitų tuometinių didikų dukterų. Nesvyžiuje funduota bendruomenė tapo svarbi Kauno seserų benediktinių vienuolyno istorijoje.
Kiekviena benediktinių bendruomenė, rašo popiežius šv. Jonas Paulius II, tebūna ant kalno pastatytas miestas. Tegul gyvena atokiau nuo aplinkinio pasaulio šurmulio, bet tebūna visada atvira vargšams, piligrimams, visiems, siekiantiems priartėti prie Evangelijos tiesos. 1621–1627 m. Andriejaus Skorulskio iniciatyva Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, Kaune, netoli Šv. Mikalojaus bažnyčios, ir įkurta tokia bendruomenė, jai paskirtas Švč. Mergelės Marijos Apreiškimo titulas. Pirmąja šio vienuolyno abate buvo inauguruota sesuo Eufemija Ona Skorulskytė, su dar devyniomis seserimis 1623 m. iš Nesvyžiaus atvykusi į Kauną. Tačiau nuolatos su būsima abate Kaune liko septynios seserys, nes tuometinė Nesvyžiaus abatė ir Kristina Radvilaitė sugrįžo į Nesvyžiaus vienuolyną. Tad Kauno benediktinių bendruomenės gyvavimo istoriją pradėjo iš viso aštuonios seserys. Ir ši bendruomenė iki pat XXI a. pr. išlaikė savo tęstinumą ir niekada nebuvo sunaikinta.
Šiame straipsnyje išryškinsime tik kelis pagrindinius įvykius, pasukusius vienuolyno gyvenimą į vieną ar kitą pusę.
Karas su Maskva
XVII a. vidurio Lenkijos ir Lietuvos valstybės karas su Maskva buvo vienas baisiausių LDK istorijoje, taip pat ir Kauno istorijoje, nes 1655 m. rugpjūčio 18 d. Kauną okupavo Rusijos kariuomenė. Rusai iš Kauno buvo išvyti tik 1661 m. gruodžio 2 d. Ši okupacija stipriai palietė visus Kauno gyventojus. Miestą niokojo kariuomenė, prasidėjo maro epidemija ir badmetis. Maskvos kariuomenė ypač negailėjo LDK katalikų bažnyčių ir vienuolynų, jie buvo stipriai nuniokoti.
Prasidėjus karui, pirmosios savo namus paliko Smolensko ir Oršos benediktinės. Nėra aišku, kas atsitiko su Minsko benediktinėmis. Nesvyžiaus benediktinės pabėgo į Gdanską, kur praleido karo metus. Maskolių antpuolis buvo pragaištingas Vilniaus benediktinių vienuolynui (įsteigtam 1620–1622 m.). Ką tik (1650 m.) abatės Marijonos Kučkovskytės iniciatyva pastatyti vienuolyno ir bažnyčios pastatai buvo nuniokoti, 1655 m. rugpjūčio 18 d. žuvo penkios seserys, likusios pabėgo ir prisiglaudė Kauno benediktinių vienuolyne, kuris taip pat atsidūrė okupacijos zonoje. Vilniaus benediktinės į Kauną atsinešė pasakojimą apie baisias bažnyčioje surengtas vienuolių žudynes, kuris laikui bėgant virto legenda, kad būtent Kauno vienuolės buvo žiauriai išžudytos priešo kariuomenės. Tokie pasakojimai ir šiandien gyvi Kauno benediktinių vienuolyne. Seserys turi stiprų empatijos jausmą, gebėjimą įsijausti į kito nelaimę ir ją išgyventi kaip savą. Žudynes išgyvenusioms vienuolėms buvo leista kaip kančios ženklą nešioti prie veliumų prisiūtus raudonus kryželius, tokius nešiojo ir Kauno benediktinės.
Išliko labai nedaug žinių, kaip benediktinės gyveno okupacijos metais. Kai kurie duomenys rodo, kad seserys greičiausiai pabėgo iš maro apimto miesto, išsiskirstė ir karo metus praleido palivarkuose: Paštuvoje bei Sudvoiškiuose. 1657 m. mirė pirmoji vienuolyno abatė Ona Eufemija Skorulskytė. Gali būti, kad ji mirė ne Kaune, o viename iš palivarkų. Tai buvo antras smūgis karo nualintam vienuolynui. Po šių nelaimių vienuolynas tapo kitoks tiek dėl materialinių ir dvasinių nuostolių, tiek dėl vadovybės pasikeitimo. Kataklizmai keitė to meto žmonių pasaulėžiūrą, suklestėjo barokiškojo pamaldumo formos.
Ilgainiui bendruomenė atsigavo ir tęsė savo tradicijas. Savaime suprantama, jis negalėjo nei turtų, nei vienuolių gausumu prilygti gerai aprūpintam motininiam Nesvyžiaus vienuolynui.
Caro administracijos suvaržymai
Kitas smūgis, suduotas bendruomenei, tačiau jos nepalaužęs, buvo 1864 m. caro valdžios įsakymas nebeleisti priimti naujokių, o seserys buvo paliktos išmirti. Seserys bandė slėpti nuo caro valdžios tikrąjį vienuolių skaičių vienuolyne, tačiau buvo bejėgės prieš caro reikalavimus.
Reikia pasakyti, kad Kauno benediktinių vienuolyne dar ir šiandien egzistuoja pasakojimas, kad XIX a. benediktinės, siekdamos, kad vienuolynas nebūtų uždarytas, mirus senai vienuolei slapta įšventindavo kitą vienuolę, jai suteikdamos tą patį vardą, ir taip apgaudavo caro administraciją. Tai – legenda, kadangi XIX a. vienuolių sąrašuose buvo reikalauta rašyti ne tik vienuolių vardus, bet ir pavardes, nurodyti jų amžių, kilimo vietą, kada įstojo į vienuolyną, tad suklastoti duomenis būtų buvę sunku. Tačiau paprastai kiekvienoje legendoje yra grūdas tiesos. Šiandien sunku pasakyti, kuri ar kurios vienuolės buvo davusios slaptus įžadus, nes tokie atvejai, savaime suprantama, niekur raštiškai nefiksuoti ir ilgainiui pasimiršo. Tai galėjo įvykti 1864–1905 m., kai iš esmės buvo draustas noviciatas. Galbūt slaptus įžadus buvo davusi sesuo Aloyza Adelė Dubinskaitė, kuriai buvo drausta stoti į vienuolyną 1883 m., tad oficialiai ji novice tapo tik 1907 m. Neatitikimai sąrašuose apie amžinųjų įžadų priėmimo laiką, seserų nenoras teikti caro administracijai žinias apie vienuolyno sudėtį dar labiau sustiprina šią nuojautą.
Kai 1905 m. vienuolyne atidaromas noviciatas, bendruomenėje prasidėjo naujas klestėjimo laikotarpis. Tačiau 1907 m. vienuolyno kapelionu tapus latvių kilmės lenkui Pranciškui Kriškijonui, o 1911 m. vienuolyno vyresniąja tapus Varšuvos miestietei ses. Kolumbai Cecilijai Baranauskaitei, graži darnios bendruomenės iliuzija pradėjo birti į šipulius, prasidėjo bendruomenės skilimo etapas. Vienuolyne skatinamas tik etnolingvistinės lenkiškosios kultūros puoselėjimas, seserims draudžiama kalbėtis lietuviškai, įsigyti lietuviškų knygų. Laimė, 1918 m. buvo paskelbta nepriklausoma Lietuvos Respublika, o Kaunas netrukus tapo laikinąja Lietuvos Respublikos sostine. Čia gyvenusios benediktinės turėjo padėti šalyje puoselėti etnolingvistinę lietuvybę, o etnolingvistinio lenkiškumo daigai vienuolyne iki 1924 m. buvo išrauti su šaknimis, 10 lenkuojančių seserų išsiuntus į Kolainius (su jomis išvyko ir bendruomenę suskaldžiusi ses. Kolumba).
Nepriklausomoje Lietuvoje
Likusios seserys 1924–1925 m. intensyviai ieškojo naujojo vienuolinio gyvenimo formų. Jos buvo pilnos entuziazmo ir noro gyventi nauja dvasia, išlaikant benediktiniškuosius bruožus. Žinoma, šios vienuolės siekė panaikinti praktiniame gyvenime nebeįmanomą popiežiškąją klauzūrą ir vienuolyno jurisdikciją perduoti dieceziniam vyskupui. Prasidėjo bendruomenės klestėjimo ir atsigavimo laikotarpis. Prie to prisidėjo šiuo metu į šventųjų garbę norimi pakelti asmenys. 1926 m. vienuolinį gyvenimą atnaujinti bei modernaus gyvenimo sąlygoms pritaikyti padėjo pal. vyskupas Jurgis Matulaitis. Dvasinį vienuolyno būvį sustiprino vyskupas (šiuo metu Dievo tarnas) Teofilius Matulionis, 1938 m. įvedęs Švč. Sakramento adoraciją. Tarpukariu benediktinių bendruomenė visoje vienuolyno istorijoje buvo didžiausia tiek pašaukimų skaičiumi, tiek išplitimo galimybėmis po visą Lietuvą.
Tradicijų išsaugojimas
Pokariu, 1948 m., seserys išvarytos iš vienuolyno, joms liepta išsikraustyti per 24 val. ir bažnyčia uždaryta, bendruomenės seserys išsiskirstė po visą Lietuvą, tačiau neprarado savo tradicijų ir papročių: vyko įvilktuvės, buvo duodami įžadai, seserys kartu melsdavosi, taip išlaikydamos benediktiniškas tradicijas. Pogrindžio sąlygomis gyvenančios seserys sugebėjo nešti Kristaus žinią ten, kur dirbdavo ir tarnaudavo: įvairiose vietose katechetizavo vaikus – darželiuose, mokyklose, ligoninėse ir pan. Kai 1992 m. kovo 25 d. bažnyčia buvo atšventinta, seserys pamažu grįžo į vienuolyną, bandė susigrąžinti tai, ką buvo praradusios: ne tik pasiilgtą bendruomeninį gyvenimą, bet ir paveikslus, kaip antai šv. Marijos Magdelenos, šv. Mikalojaus, šv. Benedikto ir kitus.
Vienas tokių – S. Čechavičiaus „Šv. Benediktas“.
Kauno Šv. Mikalojaus bažnyčioje išliko XVIII amžiaus šv. Benedikto paveikslas (aut. S. Čechavičius, A. Baltėno nuotrauka, 2014). Šventasis tradiciškai vaizduojamas senas, žilabarzdis, su ilgu juodu drabužiu itin plačiomis rankovėmis (lot. cuculla). Kaip vyriausias savo vienuolių ganytojas jis turi pastoralą ir net vyskupo mitrą, o ant krūtinės nešioja kryželį. Kūrinyje nutapyta šventojo apoteozė – jo kilimas į dangų. Angelų palyda neša jo regalijas ir dailėje paplitusį atributą – suskilusią taurę su gyvate, – kuris primena vieną šventojo gyvenimo įvykį. Kartą vienuoliai bandė nunuodyti abatą užnuodytu gėrimu, bet peržegnojus taurę šioji perskilo. Šv. Benediktas garsėjo daugeliu stebuklų ir net mistiniais regėjimais. Vieną iš jų primena ugninis kamuolys paveikslo viršuje.
Benediktinių bendruomenė šiuo metu išgyvena ieškojimo ir tuo pačiu klestėjimo laikotarpį. Tai tarsi sugrįžimas į tarpukario epochą, bandant ieškoti benediktiniško gyvenimo dvasingumo bruožų naujai besiformuojančiai bendruomenei.
Ses. Gabrielė (dr. Aušra Vasiliauskaitė) OSB, prof. dr. Vaida Kamuntavičienė,
informaciją apie paveikslą pateikė menotyrininkė ses. Kotryna Indrė Šurkutė OSB
