01
10 /
2022
Poriniais metais, XXVII ir XVIII eilinio laiko savaitę, Mišiose skaitome ištraukas iš šventojo apaštalo Pauliaus Laiško galatams. Kviečiame daugiau sužinoti apie šį, kaip rašo ses. Benedikta, ugningą laišką ir jo autorių.
„Žiūrėkite, kokiomis didelėmis raidėmis jums rašau savo ranka“ (6, 11)
Laiškas galatams yra geras įvadas, norint susipažinti su šv. Pauliumi. Jame tikrai atpažįstama jo „ranka“ – esminės jo teologijos temos, taip pat aptinkame nemažai autobiografinių duomenų bei įžvalgų į Apaštalo asmenybę ir jausmus.
Paliečiamos temos, kurias vėliau Paulius išsamiai gvildens Laiške romiečiams – žmogaus nuteisinimas tikėjimu, o ne Įstatymu, Dievo malonė, gyvenimas Dvasia bei krikščionio laisvė. Tačiau Laiškas romiečiams yra išmąstytas, gerai struktūruotas ir kartais pakankamai sudėtingas traktatas, o Laiškas galatams – emocinis, poleminis raštas, kuriame, viena vertus, Paulius energingai gina savo kaip apaštalo autoritetą ir skelbiamą Evangeliją, ir, kita vertus, jo ganytojiška meilė adresatams, jo liūdesys ir pyktis dėl jų suklydimų išsilieja spontanišku įkarščiu. Tai vienintelis laiškas, kuriame Apaštalas praleidžia įžanginę pastraipą, skirtą padėkoms ir pagyrimams, ir iš karto eina prie esmės: „Aš stebiuosi, kad jūs […] taip greitai persimetate prie kitos evangelijos“ (1, 6). Galatus jis išbara: „O neprotingi galatai! […] Nejaugi jūs tokie neprotingi, kad, pradėję Dvasia, dabar užbaigsite kūnu?“ (3, 1. 3), bet žemiau rašo: „mano vaikeliai, kuriuos aš ir vėl su skausmu gimdau, kol jumyse išryškės Kristaus atvaizdas“ (4, 19). Kandūs priekaištai, bet ir tėviškas / motiniškas švelnumas.
Sergantis apaštalas
Galatai buvo keltų palikuonys, įsikūrę aplink Ankyrą (dab. Ankara, Turkija). Iš Apaštalų darbų žinome, kad Paulius per pirmąją savo misionierišką kelionę evangelizavo šį kraštą ir įkūrė kelias bendruomenes (Apd 13, 14 – 14, 25). Atrodo, kad tada užsimezgė stiprūs ryšiai. Apie tai liudija vienas laiško momentas, kai Paulius pamini šiltus, labai asmeninius prisiminimus: „Jūs žinote, kad pirmą kartą jums paskelbiau Evangeliją sirgdamas. Mano kūno negalė buvo jums išmėginimas, bet jūs jo nepaniekinote ir neatmetėte, o mane priėmėte kaip Dievo pasiuntinį, kaip patį Kristų Jėzų. Kurgi dabar tas jūsų džiaugsmingasis priėmimas? Juk aš galiu paliudyti, kad įmanydami jūs būtumėte išsilupę akis ir atidavę man“ (4, 13–15). Kokia buvo Pauliaus liga, nežinome, bet galima spėti, kad tai buvo akių liga. Galatai pasižymėjo ne tik žmogiškumu, bet ir giliu tikėjimu, atpažindami sergančiame žmoguje, kurį jie galėjo iš baimės atmesti, Dievo pasiuntinį ir net patį Kristų.
Vėliau Apaštalas dar du kartus juos aplankė (Apd 16, 6; 18, 23). Laiškas tikriausiai buvo parašytas po antro apsilankymo, kai Paulius buvo apsistojęs Efeze ir iš to paties miesto po kelių mėnesių parašė Laišką romiečiams.
Savavalis pamokslininkas ar Kristaus pasiuntinys?
Kas atsitiko? Po Pauliaus išvykimo iš Galatijos pasirodė kiti misionieriai, raginę naujai įtikėjusius pagonis šalia Kristaus kryžiaus kaip išganymo priemonę priimti Mozės Įstatymą. Jie kenkė Pauliaus apaštaliniam autoritetui, pabrėždami, kad jis nebuvo Jėzaus mokinys taip kaip „įžymesnieji asmenys“ (Petras ir kiti apaštalai, plg. 2, 2). Šie misionieriai teigė, kad mokydamas, jog nereikia laikytis apipjaustymo nei kitų Mozės Įstatymo reikalavimų, jis neteisėtai skelbė savo „lengvąją“, kaip sakytume dabar, Evangelijos versiją, norėdamas lengviau patraukti pagonis. Todėl Paulius visų pirma primena, kad jo skelbtoji Evangelija buvo jam tiesiogiai Kristaus apreikšta, ir kad apaštalai Jeruzalėje ją patvirtino ir pripažino jo pasiuntinybę pas pagonis (1, 11–24). Čia randame gražų asmeninį Pauliaus liudijimą apie savo pašaukimą: Dievas „mane pasirinko dar esantį įsčiose ir pašaukė savo malone, (norėdamas) apreikšti manyje savo Sūnų, kad paskelbčiau Evangeliją pagonims“ (1, 15). „Apreikšti manyje“, ne tik „per mane“ – pats Paulius tampa Kristaus apreiškimu, nes Kristus gyvena jame: „Esu nukryžiuotas su Kristumi. Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o Kristus gyvena manyje. Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane“ (2, 20).
Laisvės vagys
Taip Paulius apibūdina įsibrovėlius (2, 4). Ar taip blogai būtų buvę priimti Mozės Įstatymą kaip krikščionių gyvenimo normą? Taip, tvirtina Apaštalas, nes jeigu nuteisinimas pasiekiamas Įstatymo laikymusi, tada „Kristus jums nebebus naudingas, […] praradote malonę“ (5, 2. 4) ir kryžius nieko nereiškia. O kryžius yra Evangelijos šerdis ir pamatas: „Aš niekuo nesigirsiu, nebent mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi“ (6, 14) ir „Kas apkerėjo jus, kuriems akivaizdžiai buvo nupieštas nukryžiuotasis Jėzus Kristus?“ (3, 1). Tikėjimas Nukryžiuotuoju išlaisvina iš Įstatymo raidės vergijos ir panaikina bet kurią religinę, tautinę, socialinę ar seksualinę diskriminaciją (3, 23–28). Išganymas yra malonė – niekaip nenupelnyta dovana, kuri yra priimtina tik tikėjimu.
Pagal Gal 2, 11–14 atrodo, kad Petras ir Barnabas net nematė pavojaus ir buvo nusiteikę kompromisams su „žyduojančių“ grupe, kad tarp jų ir Pauliaus dėl šio klausimo buvo atviras konfliktas. Lukas Apaštalų darbuose, tikriausiai apibendrindamas ir žiūrėdamas į šiuos įvykius iš laiko perspektyvos, pateikia ramesnę šių konfrontacijų sprendimo versiją (Apd 15). Kad ir kaip būtų, Pauliaus teologinė įžvalga buvo pripažinta ir išgelbėjo gimstančios Bažnyčios tikėjimą, laisvę ir vienybę.
„Tu nebe vergas, o sūnus!“
Tas, kuris įtiki, gyvena Šventąja Dvasia ir žino esąs ne vergas, o sūnus, nes Dvasia jame šaukia „Aba“ (4, 1–7). Jis džiaugiasi malone („nemokamai“ gaunamu išganymu). Tačiau krikščioniškoji laisvė yra ir dovana, ir užduotis, įpareigojanti meilei (5, 1–13). Žmogus turi pasirinkti tarp „kūno“ ir „dvasios“. „Kūnas“ Pauliaus raštuose reiškia gyvenimo būdą, kai žmogus remiasi vien savimi, gyvena be Dievo ir pasiduoda nuodėmei. Šiai dvasinei kovai Paulius duoda aiškius orientyrus, įvardindamas priešingus kūno ir dvasios vaisius (5, 16–25).
Nebijokime perskaityti Laiško galatams nuo pradžios iki galo. Tiesa, kai kur gali trikdyti rabiniška Pauliaus argumentacija. Susiduriame su aštriu polemiku, su kuriuo, gali būti, kartais būdavo sunku rasti bendrą kalbą. Bet taip pat atpažįstame mistiką, degančia širdimi mylintį Kristų, ir ganytoją, jautriai besirūpinantį trapia savo įkurta bendruomene. O kadangi dažnai esame linkę savo pastangomis ir praktikomis stengtis „nusipelnyti“ Dievo malonę, Pauliaus iššūkiai gyventi tikėjimu ir tikrąja laisve Dvasioje lieka mums visiems aktualūs.
Ses. Benedicte Rollin RA
