01
12 /
2019
Evangelijos pagal Matą 17 skyrius prasideda pasakojimu apie Jėzaus atsimainymą ant Taboro kalno. Besileisdami nuo kalno, mokiniai kiek netikėtai Jėzaus klausia: „Kodėl Rašto aiškintojai sako, jog pirmiau turįs ateiti Elijas?“ (10 eil.). Tai galima suprasti, nes ant Taboro kalno šalia Jėzaus pasirodė Mozė ir Elijas, kurie kalbėjosi su juo. Turbūt šis reginys jiems priminė Rašto Aiškintojų mokymą apie tai, jog pirmiau Mesijo turįs ateiti Elijas. Jėzus ne tik nepaneigia, bet dar ir paaiškina, jog „Elijas jau buvo atėjęs, ir jie jo nepažino, bet padarė su juo, ką norėjo“ (11–12 eil.). Mokiniai suprato, jog Jėzus kalbėjo apie Joną Krikštytoją. Jonas Krikštytojas, greta Mergelės Marijos, yra vienas pagrindinių advento veikėjų. Kas yra tas „Dievo siųstas žmogus“ (plg. Jn 1, 6)? Kodėl jis lyginamas ir net tapatinamas su pranašu Eliju? Kokius pranašo Elijo bruožus atspindi Jonas Krikštytojas?
Atrodo, jog Jono Krikštytojo atėjimas jau buvo išpranašautas Senajame Testamente. Pranašas Malachijas, užbaigiantis Senąjį Testamentą, rašė: „Štai! Pirm negu ateis ši didinga ir baisi diena, atsiųsiu jums pranašą Eliją“ (Mal 3, 23). Dvylikto iš vadinamųjų mažų pranašų žodžiai, užrašyti apie 460–400 m. pr. Kr., yra laikomi vienu ankstyviausiu tikėjimo, kad pranašas Elijas sugrįš prieš pat Viešpaties dieną, požymiu. Tikėjimą, kad pranašas Elijas turi ateiti ir paruošti Viešpačiui kelią, aptinkame keletu šimtmečių vėliau Siracido knygoje (apie 180 m. pr. Kr.). Joje autorius pabrėžia du svarbius Elijo bruožus, kuriuos atspindės ir Jonas Krikštytojas: jis ugningas, tai yra uolumu degantis Dievo tarnas: „Tada pakilo Elijas, pranašas lyg ugnis, jo žodis buvo lyg liepsnojanti krosnis“ (Sir 48, 1) ir „ateityje jis turi atgręžti tėvų širdį į jų vaikus ir atkurti Jokūbo gimines“ (Sir 48, 10). Elijas, visą savo gyvenimą naudojosi dangaus ugnimi tarsi kalaviju: „Viešpaties žodžiu jis aklinai uždarė dangų ir tris kartus pašaukė žemyn ugnį“ (Sir 48, 3; plg. 1 Kar 18, 38–39 ir 2 Kar 1, 9–14). Galbūt apie tokią ugnį kalba mokiniai Jokūbas ir Jonas, kai jų nepriėmė viename Samarijos kaime: „Viešpatie, jei nori, mes liepsime ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti!“ (Lk 9, 54).
Būtent su šiuo ugningu pranašu tapatinamas Jonas Krikštytojas. Evangelistas Jonas jį pristato kaip Dievo siųstą žmogų, – Jonas Krikštytojas „atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą“ (Jn 1, 7). Truputėlį vėliau Jėzus pavadins jį „degančiu ir šviečiančiu žiburiu“ (Jn 5, 35), kuris liudys ateinančią tikrąją Šviesą.
Šviesa yra labai svarbi ir gamtos, ir žmogaus gyvenime. Šviesos dėka matome ir pažįstame mus supantį pasaulį. Šviesa leidžia pamatyti daiktus tokius, kokie jie yra. Be šviesos nėra nei spalvų, nei grožio, nei apskritai jokios gyvybės. Juk pirmieji Dievo, kuriančio pasaulį, žodžiai buvo: „Tebūnie šviesa“ (Pr 1, 3). Taigi šviesa yra pirmasis Dievo kūrinys, pirmasis Jo ištartas Žodis (žr. 2 Kor 4, 6).
Tačiau Dievas, yra ne tik šviesos šaltinis, bet pati Šviesa. Šviesa, įveikianti pasaulio tamsą ir parodanti žmogui tikrąją gyvenimo kryptį. Jau pranašas Izaijas skelbė Dievą, kuris ateis kaip „šviesa tautoms“ (plg. Iz 5, 14): „Kelkis, nušvisk! Tavo šviesa atėjo, Viešpaties šlovė virš tavęs sušvito!“ (Iz 60, 1). „Tavo Dievas – tavo spindesys. Tavo saulė niekada nebenusileis nei tavo mėnulis nesudils, nes Viešpats bus tau amžina šviesa“ (Iz 60, 20). Jėzus sulygina save patį su šia šviesa, ateinančia iš Dievo Tėvo, kad nukreiptų žmogaus žingsnius į gyvenimą: „Aš atėjau į pasaulį kaip šviesa, kad visi, kurie mane tiki, neliktų patamsyje“ (Jn 12, 46). Tačiau antgamtinė šviesa matoma tik tikėjimo akimis; todėl reikia šviesos liudytojo, kuris įvesdintų kitus į Dievo pažinimą, atpažinimą ir pripažinimą.
Iš tiesų joks žmogus neturi savy tiek šviesos, kad pats vienas pajėgtų išeiti iš tamsos, kurioje klaidžiodamas apgraibomis bando spręsti esminius gyvenimo prasmės, galutinio tikslo klausimus. Tik Dievo šviesa pajėgi išsklaidyti žmogaus tamsą ir apreikšti gyvenimo tiesą, nes tik Dieve žmogus gali atrasti tikrą gyvenimą, tikrąją jo prasmę. Nelengva žmogui prisipažinti esant aklam, bet kaip tik tas, kuris pripažįsta save dvasios neregiu, Dievo dėka gali praregėti ir matyti. O matydamas Dievo šviesą, regintysis pats tampa šviesus ir pajėgus nešti šviesą kitiems. Tokiu šviesos nešėju bei skelbėju ir buvo Jonas Krikštytojas.
Elijas, kitaip nei Jonas Krikštytojas, kuriam buvo nukirsta galva, atrodo, taip ir nepatyrė mirties, nes kaip rašo Siracidas: „Tu buvai paimtas aukštyn ugnies viesule, vežime su ugningais žirgais“ (Sir 48, 3; plg. 2 Kar 2, 11–13). Dar prieš paėmimą į dangų Elijas išgyveno neįtikėtiną susitikimą su Dievu ant Horebo kalno. Ten Dievas jam kalbėjo švelnios tylos balsu (1 Kar 19). Taigi šiam ugningam vyrui Dievas ant Horebo kalno apsireiškia ne viesule, žemės drebėjime ar ugnyje, bet švelniame ir tyliame vėjo dvelksme (plg. 1K 19, 12b). Panašų susitikimą turėjo ir Jonas Krikštytojas, tik ne ant aukšto kalno, bet prie Jordano upės, kai Jėzus atėjo pasikrikštyti. Jonas pamatęs ateinantį Jėzų sušunka: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę! Čia tasai, apie kurį aš kalbėjau: Po manęs ateis vyras, pirmiau už mane buvęs, nes jis pirmesnis už mane. Aš jo nepažinojau, bet tam, kad jis būtų apreikštas Izraeliui, aš atėjau ir krikštiju vandeniu.“ Ir Jonas paliudijo: „Aš mačiau Dvasią, lyg balandį nusileidžiančią iš dangaus, ir ji pasiliko virš jo. (…) Aš tai mačiau ir liudiju, kad šitas yra Dievo Sūnus“ (Jn 1, 29–34).
Kaip ir Elijas Jonas Krikštytojas ragina uoliai atsiversti į Viešpatį, siekti teisingumo. Kaip ir Elijas jis viešai kritikuoja karalių Erodą dėl moralinių vertybių nesilaikymo asmeniniame gyvenime. Ir kaip Elijas dėl savo įsitikinimų susilaukia persekiojimų. O įkalintas ir laukdamas mirties nuosprendžio, Jonas patiria panašią tikėjimo Dievo veikimu krizę, kokia buvo ištikusi Eliją, bėgantį nuo karalienės Jezabelės. Kad išsisklaidytų abejonės dėl Jėzaus, Jonas, nusiunčia du savo mokinius pas Jėzų paklausti: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“ Jėzus jiems sako: „Keliaukite ir apsakykite Jonui, ką esate matę ir girdėję: aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama Geroji Naujiena“ (Lk 7, 19–23). Galbūt Jonas laukė ir tikėjosi, panašiai kaip ir Elijas, Dievo pasirodymo su griaustiniais ir žaibais, tačiau Jėzus Dievo buvimą su žmonėmis atskleidžia švelniai ir tyliai. Su meile ir švelnumu Jėzus gydo ligonius, prikelia mirusius, išvaro demonus, skelbia vargdieniams Gerą Dievo naujieną: Nebijokite, nes aš esu su jumis!
Advento laikas – tai ne tik ruošimasis ateinančioms Kalėdų šventėms, bet pirmiausia vidinė dvasinė kelionė, į kurią leidžiamės, kad sustiprintume savyje Dievo troškimą, laukdami Jo atėjimo ir pasiruošdami jį priimti į savo gyvenimą. Tai tinkamas metas paklausti savęs: Ar Dievo troškimas manyje nėra užgesęs? Ar dar alkstu dvasinių gėrybių, ar dar alkstu ir ieškau Dievo? Būkime kaip pranašas Elijas ar Jonas Krikštytojas, ugningi Viešpaties pirmtakai, laukiantys romaus ir nuolankaus Viešpaties atėjimo.
Kun. Kazimieras Milaševičius OSB,
Palendrių Šv. Benedikto vienuolyno prioras
