01
02 /
2024
Kai liga pasibeldžia į mūsų gyvenimo duris, vis dažniau iškyla poreikis šalia turėti žmogų, kuris žvelgtų mums į akis, laikytų mus už rankos, rodytų savo švelnumą ir rūpintųsi mumis kaip evangelinio palyginimo gerasis samarietis (plg. Žinia 28-osios Pasaulinės ligonių dienos proga, 2020 m. vasario 11 d.).
Rūpinimosi ligoniais kritiniais ir paskutiniais gyvenimo etapais tema verčia Bažnyčią iš naujo perrašyti „gramatiką“, kaip rūpintis kenčiančiu žmogumi ir jį globoti. Gerojo samariečio pavyzdys moko, kad būtina perkeisti širdies žvilgsnį, nes labai dažnai žiūrintysis nemato. Kodėl taip yra? Todėl, kad trūksta atjautos. Į galvą ateina mintis, kad daugybę kartų Evangelijoje, kai kalbama apie Jėzų kenčiančio žmogaus akivaizdoje, sakoma: „Jam pagailo jo“… Tai pasikartojantis Jėzaus asmens bruožas. Be atjautos žiūrintis žmogus neįsitraukia į tai, ką mato, ir eina pro šalį. Ir priešingai, tas, kurio širdis kupina atjautos, yra paliečiamas ir įtraukiamas, sustoja ir pasirūpina kitu.
Aplink ligonį būtina sukurti tikrą žmogiškų santykių platformą, kuri, sudarydama sąlygas medicininei priežiūrai, kartu atvertų viltį, ypač tokiose ribinėse situacijose, kai fizinį skausmą lydi emocinis diskomfortas ir dvasinė kančia.
Santykiu grindžiamas (o ne vien klinikinis) požiūris į pacientą, atsižvelgiant į jo asmens unikalumą ir vientisumą, įpareigoja niekuomet neapleisti nė vieno žmogaus, sergančio nepagydoma liga. Žmogaus gyvybė, dėl savo amžinosios paskirties, išlaiko visą savo vertę ir kilnumą bet kokioje situacijoje, įskaitant nenuspėjamumo ir pažeidžiamumo akimirkas, ir visada savaime yra verta didžiausio dėmesio.
Šv. Teresė iš Kalkutos, kurios gyvenimo būdas buvo artumas žmogui ir patarnavimas jam, iki galo išsaugojo žmogiškojo orumo pripažinimą ir pagarbą jam, o mirtį padarydavo žmogiškesnę; ji sakė: „Kas per savo gyvenimą kam nors tamsią valandą uždegė bent vieną žiburėlį, gyveno ne veltui.“
Todėl galvoju, kiek daug gero paliatyviosios slaugos srityje padaro hospisai, kuriuose nepagydomai sergantiems ligoniams teikiama kvalifikuota medicininė, psichologinė ir dvasinė pagalba, kad jie galėtų oriai, guodžiami brangių žmonių artumo, nugyventi paskutinį savo žemiškojo gyvenimo etapą. Tikiuosi, kad tokie centrai ir toliau bus vietomis, kuriose atsidavusiai praktikuojama „orumo terapija“, taip puoselėjant meilę ir pagarbą gyvybei.
Popiežius Pranciškus, Kreipimasis į Tikėjimo mokymo kongregacijos
plenarinio posėdžio dalyvius, 2020 m. sausio 30 d.
„Magnificat“ vertimas.
***
Evangelijoje sakoma, kad mirtis ateina kaip vagis. Pasak Jėzaus, ji ateina kaip vagis, ir net jei bandome kontroliuoti jos atėjimą, galbūt planuodami savo mirtį, ji išlieka įvykiu, su kuriuo turime skaitytis ir kurio akivaizdoje taip pat turime rinktis.
Mes, krikščionys, turime atsižvelgti į du dalykus. Pirma, jog negalime išvengti mirties, ir kaip tik dėl šios priežasties, padarius viską, kas žmogiškai įmanoma, kad išgydytume ligonį, būtų amoralu imtis užsispyrėliškos terapijos (plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2278). Kokia išmintis glūdi toje ištikimos Dievo tautos, paprastų žmonių frazėje: „Leiskite jam ramiai numirti“!
Antrasis svarstymas yra susijęs su pačios mirties kokybe, skausmo, kančios kokybe. Iš tiesų turime būti dėkingi už visą pagalbą, kurią stengiasi suteikti medicina, kad kiekvienas žmogus, besiruošiantis nugyventi paskutinį savo gyvenimo tarpsnį, dėl paliatyviosios priežiūros galėtų tai padaryti kuo humaniškiau. Tačiau turime būti atsargūs ir nepainioti šios pagalbos su nepriimtinu nukrypimu, vedančiu į žudymą. Turime lydėti žmones iki mirties, bet ne provokuoti ją ar skatinti bet kokią savižudybės formą. Primenu, kad pirmenybė visada turi būti teikiama visuotinei teisei į priežiūrą ir gydymą, kad silpniausieji, ypač pagyvenę ir ligoti žmonės, niekada nebūtų nustumti į šalį. Gyvybė, o ne mirtis, yra teisė; mirtis turi būti priimama, bet ne administruojama. Ir šis etinis principas taikomas visiems, ne tik krikščionims ar tikintiesiems. Norėčiau atkreipti dėmesį į tikrą socialinę problemą. Tai „planavimas“ – nežinau, ar tai tinkamas žodis – pagreitinantis pagyvenusių žmonių mirtį. Dažnai pastebime, kad tam tikrame socialiniame sluoksnyje pagyvenę žmonės, neturėdami lėšų, gauna mažiau vaistų, nei jiems reikia, ir tai yra nežmoniška: tai jiems ne pagalba, tai stumia juos į greitesnę mirtį. Tai nėra nei humaniška, nei krikščioniška. Turime rūpintis pagyvenusiais žmonėmis kaip žmonijos turtu: jie yra mūsų išmintis. Galbūt jie negali kalbėti ir yra praradę nuovoką, bet jie yra žmonijos išminties simbolis. Jie gyveno prieš mus ir paliko mums daug gražių dalykų, daug prisiminimų, daug išminties. Prašau, neizoliuokite pagyvenusių žmonių, nespartinkite jų mirties. Prisilietimas prie pagyvenusio žmogaus teikia tokią pat viltį, kaip ir prisilietimas prie kūdikio, nes gyvenimo pradžia ir pabaiga visada yra slėpinys, kurį reikia gerbti, lydėti, rūpintis juo ir jį mylėti.
Popiežius Pranciškus, Bendroji audiencija, 2022 m. vasario 9 d.
„Magnificat“ vertimas.
Drauge su popiežiumi Pranciškumi kasdien aukokimės Dievui melsdamiesi už žmonijai ir Bažnyčios misijai iškylančius iššūkius.
DIENOS PAAUKOJIMO MALDA
Gerasis Tėve, štai esu tavo akivaizdoje – žinau, kad tu visuomet su manimi. Šiandien vėl panardinu savo širdį į tavo Sūnaus Jėzaus Širdį – jis kasdien dėl manęs aukojasi ir ateina pas mane šventojoje Eucharistijoje. Tegul tavo Šventoji Dvasia padaro mane Jėzaus bičiuliu ir apaštalu, jo misijos bendradarbiu. Tau atiduodu savo džiaugsmus ir viltis, darbus ir kentėjimus, visa, kas esu ir ką turiu. Drauge su Marija, Bažnyčios Motina, ir viso pasaulio besimeldžiančiais broliais ir seserimis
aukoju tau šią dieną dėl Bažnyčios misijos melsdamasis Popiežiaus šio mėnesio intencija.
Bažnytinės vyresnybės leista.
Vilnius, 2019 10 17
Popiežiaus intencija vasario mėnesį:
Melskimės, kad paskutinėmis gyvenimo dienomis nepagydomi ligoniai ir jų šeimos visada gautų reikiamą medicininę pagalbą ir būtų tinkamai palydimi.
