Kaip teko pastebėti, „vienas pagrindinių Vatikano II susirinkimo nuopelnų kaip tik ir buvo siekis įveikti atskirtį tarp teologijos ir pastoracijos, tarp tikėjimo ir gyvenimo. Drįstu teigti, kad Susirinkimas tam tikra prasme revoliucingai pakeitė teologijos – tikinčiojo veikimo ir mąstymo būdo – statusą“, […] vesdamas į dialogą „su visais mūsų laikų žmonėmis, atidžiai įsiklausant į jų rūpesčius, kančias ir poreikius.“ Todėl, kaip pabrėžia dekretas dėl kunigų ugdymo Optatam Totius, rūpinimasis pastoracija turi „persmelkti visą auklėtinių ugdymą“, kad jie įprastų „peržengti savo vyskupijos, tautos arba apeigų ribas ir rūpintųsi visos Bažnyčios reikalais bei dvasia būtų pasirengę skelbti Evangeliją visur.“ […]
Turtingas ligšiolinių įžvalgų ir gairių paveldas buvo patikrintas ir praturtintas praktiškai, atkakliai stengiantis socialiai ir kultūriškai perteikti Evangeliją, tai Dievo tauta vykdė įvairiuose žemynuose, palaikydama dialogą su įvairiomis kultūromis. Dabar atėjo laikas šį palikimą įtvirtinti ir bažnytinėms studijoms suteikti išmintingo ir drąsaus atsinaujinimo, kurio reikalauja „išeinančios“ Bažnyčios misionieriškas virsmas.
Iš tiesų šiandien labiausiai reikia, kad visa Dievo tauta, „kupina Dvasios“, pasirengtų pradėti naują evangelizacijos etapą. Tam reikia „ryžtingo įžvalgos, apsivalymo ir atsinaujinimo proceso“, kuriame strateginį vaidmenį turi atlikti teisingas bažnytinių studijų sistemos atnaujinimas. Iš tiesų bažnytinių studijų paskirtis – ne tik siūlyti tinkamo kunigų, pašvęstųjų vyrų ir moterų bei įsipareigojusių pasauliečių ugdymo galimybes, bet ir būti savotiška Apvaizdos kultūrine laboratorija, kurioje Bažnyčia veiksmingai aiškina Kristaus įvykio atneštą tikrovę, remdamasi išminties ir pažinimo dovanomis, kuriomis Šventoji Dvasia įvairiapusiškai praturtina Dievo tautą – nuo sensus fidei fidelium (tikinčiųjų tikėjimo jausmo) iki ganytojų magisteriumo, nuo pranašų charizmos iki daktarų ir teologų charizmos.
Tai itin svarbu „išeinančiai“ Bažnyčiai! Juo labiau kad šiandien išgyvename ne šiaip permainų laikotarpį, bet tikrą epochos lūžį, paženklintą pasaulinės antropologinės ir socialinės bei aplinkosauginės krizės, dėl kurios „negalima nematyti simptomų, liudijančių, jog dėl pokyčių ir degradacijos spartos artėjama prie lūžio taško. Tai rodo tiek regioninės gamtinės katastrofos, tiek socialinės ar net finansinės krizės.“ Dėl to reikia „pakreipti globalinio vystymosi modelį“ ir „naujaip apibrėžti pažangą“, tačiau „problema ta, jog vis dar stokojame kultūros, reikalingos tokioms krizėms spręsti, todėl būtina ugdyti vedlius, kurie rodytų kelią.“
Ši didžiulė ir neatidėliotina užduotis reikalauja, kad kultūriniu universitetinio švietimo ir mokslinių tyrimų lygmeniu būtų dedamos plačios ir gausios pastangos radikaliai pakeisti paradigmą, ar, net drįsčiau sakyti, įvykdyti „drąsią kultūrinę revoliuciją.“ Šiomis pastangomis pasaulinis bažnytinių universitetų ir fakultetų tinklas kviečiamas lemiamai prisidėti, būti Jėzaus Kristaus Evangelijos ir gyvosios Bažnyčios Tradicijos, kuri visada atvira naujiems scenarijams ir naujiems pasiūlymams, raugu, druska ir šviesa.
Popiežius Pranciškus,
Apaštališkoji konstitucija VERITATIS GAUDIUM
dėl katalikiškų universitetų ir fakultetų veiklos,
2017 m. gruodžio 8 d. „Magnificat“ vertimas.
Drauge su popiežiumi Pranciškumi kasdien aukokimės Dievui melsdamiesi už žmonijai ir Bažnyčios misijai iškylančius iššūkius.
DIENOS PAAUKOJIMO MALDA
Gerasis Tėve,
štai esu tavo akivaizdoje –
žinau, kad tu visuomet su manimi.
Šiandien vėl panardinu savo širdį
į tavo Sūnaus Jėzaus Širdį –
jis kasdien dėl manęs aukojasi
ir ateina pas mane šventojoje Eucharistijoje.
Tegul tavo Šventoji Dvasia
padaro mane Jėzaus bičiuliu ir apaštalu,
jo misijos bendradarbiu.
Tau atiduodu savo džiaugsmus ir viltis,
darbus ir kentėjimus,
visa, kas esu ir ką turiu.
Drauge su Marija, Bažnyčios Motina,
ir viso pasaulio besimeldžiančiais broliais ir seserimis
aukoju tau šią dieną dėl Bažnyčios misijos
melsdamasis Popiežiaus šio mėnesio intencija.
Bažnytinės vyresnybės leista.
Vilnius, 2019 10 17
Popiežiaus intencija gegužės mėnesį:
Melskime, kad vienuoliai, vienuolės ir seminaristai brandintų savo pašaukimą per žmogišką, pastoracinį, dvasinį ir bendruomeninį ugdymą, kuris leistų jiems tapti patikimais Evangelijos liudytojais.