01
08 /
2019
70-aisiais metais po Kristaus, Jeruzalės nuniokojimo metu, mieste gyvavo maždaug 24 skirtingos religinės sektos. Tautinio kataklizmo metu jos visos išnyko, išskyrus vieną – fariziejus. Fariziejai ne tik nepaliko savo miesto, bet ir ėmėsi atstatyti Izraelio dvasinį gyvenimą. Atrodo, kad ši sekta išliko iki mūsų dienų, suleidusi šaknis ir krikščionybėje. Pats krikščionio vardas anaiptol nėra stebuklingas priešnuodis šiam užkratui.
Nors Jėzus, kaip pats yra sakęs, atėjo ne tam, kad pasmerktų, bet kad išgelbėtų, vis dėlto iškėlė fariziejams teismo procesą. Matyt, Jis manė, kad tikėjimas turi tik vieną priešą – fariziejiškumą ir todėl jį iškilmingai ekskomunikavo. Konfliktas, iškilęs tarp pagarbos Įstatymui ir legalizmo, verčia Jėzų suformuluoti ypatingą apkaltos aktą, kuriame randame tokius punktus:
– sako, bet nedaro,
– krauna naštas žmonėms, bet patys jų nė pirštu nenori pajudinti,
– daro savo darbus, kad pasirodytų žmonėms,
– mėgsta pirmąsias vietas ir sveikinimus turgavietėse,
– jiems patinka, kai juos vadina „mokytojais“,
– patys neįeina į Dangaus karalystę ir kitų neįleidžia,
– iškošia uodą, o praryja kupranugarį.
Kas gali būti tikras, kad šis ugningas kaltinimas nėra skirtas taip pat ir jam pačiam? Šie kaltinimai nėra skirti vien tik tiems, kurie turi valdžią, nors pastariesiems žemė turėtų degti po kojomis. Šie žodžiai liečia mus visus, kadangi skirti juos tik tiems, kas turi valdžią taip pat būtų fariziejiškas veiksmas.
Fariziejai nesudaro atskiros žmonių kategorijos. Tai labiau dvasios, vidinio nusiteikimo kategorija. Tai – bacila, kuri bet kada gali apkrėsti mūsų religinį gyvenimą. Ir nėra geresnės diagnostinės priemonės jai aptikti, nei šis Mato evangelijos skyrius. Mes visi esame fariziejai, kai:
– mūsų tradicijos užgožia Dievo žodį,
– apsiribojame įstatymo raide,
– religija mums yra vien pamaldi praktika,
– manome, kad galime pasiekti Dievą peršokdami artimą,
– mūsų apaštalavimas formuoja sektantus,
– mums labiau rūpi išorė nei dalykų esmė,
– puoselėjame valdžios ambiciją,
– manome esą geresni už kitus,
– mums labiausiai rūpi yra įstatymas, o ne žmogus.
Visa tai turi vieną vardą – veidmainystė. Skaitydami šią Mato evangelijos ištrauką suvokiame, kad iš esmės buvo tik viena nusidėjėlių kategorija, kuriai Jėzus buvo visiškai nepakantus – tai veidmainiai.
Jėzus giria fariziejus už uolų Įstatymo sergėjimą, tačiau priekaištauja dėl to, kad jie neina toliau Įstatymo, tarsi nemato to, į ką Įstatymas nurodo. Jėzui Įstatymas nebuvo dievybė. Tai buvo priemonė. Įstatymas neturėjo užsklęsti žmogų savyje, bet pastūmėti jį eiti toliau. Įstatymas turėjo palydėti žmogų į šviesą ir į meilę. Žmogus negali tapti įstatyminio mechanizmo priedu. Jis yra skirtas šviesai. Žmogaus širdis nėra sukurta teisei, bet meilei. Įstatymas, kuris tampa dievybe ir dėl to nustoja buvęs tuo, kuo privalo būti – priemone, įgauna fariziejišką žymę.
Religija, kuri neveda į meilę, yra veidmainiška. Įstatymo laikymasis dėl paties įstatymo yra tiesiog formalizmas. Tačiau greta veidmainystės ir formalizmo fariziejams būdingas dar vienas bruožas – separatizmas. Fariziejai save laiko atskiru pasauliu. Tokią nuostatą galime šiandien aptikti ir tarp krikščionių. Glaustai ją galima išreikšti taip: solidarumo tame, kas gera, ir tame, kas bloga, su visais žmonėmis atmetimas, atsisakymas daryti sprendimus ir prisiimti atsakomybę už sėkmes ir nesėkmes. Toks separatizmas gimsta iš labiau ar mažiau įsisąmoninto viršenybės pojūčio. O taip pat ir iš įsitikinimo, kad jau pats priklausymas institucijai garantuoja išgelbėjimą. Atrodytų, kad tokiems žmonėms „šventųjų bendravimas“ yra vienpusės krypties, tarsi tai būtų dar viena privilegija. Tačiau „šventųjų bendravimas“ nereiškia vien tik bendravimo nuopelnais, bet taip pat ir galimybę užnuodyti orą, kuriuo kvėpuoja kiti.
Krikščionis negali atsiriboti nuo pasaulyje esančio blogio, neteisingumo, skurdo, neapykantos, smurto, karo taip, tarsi visa tai jo neliestų, tarsi už visa tai būtų atsakingi kiti. Kas atmeta tokį solidarumą blogyje su visu pasauliu, yra fariziejus. Yra dar ir kitas separatizmo aspektas, kuris gali būti pirmojo priežastis arba pasekmė, kurį galima būtų įvardyti kaip geografinį: šioje pusėje yra gėris, dorybė, išganymas, o anoje – blogis, nuodėmė, yda, pasmerkimas. Akivaizdu, kad mes esame gerojoje pusėje! Fariziejus neturi pakankamai drąsos pripažinti, kad riba tarp blogio ir gėrio, tarp niekšybės ir didvyriškumo pereina per kiekvieno žmogaus širdies mikrochaosą.
Paskutinė separatizmo apraiška glūdi mūsų nepaprastai pamėgtame vaidmenų pasidalijime. Pasaulio scenoje mes dažnai renkamės suflerių vaidmenį. Aktoriai yra kiti. Jie yra įmesti į spektaklio sūkurį ir turi rasti būdą, kaip iš jo išplaukti. Tai tie kiti rizikuoja būti išjuokti. Jei suklups – tuo blogiau jiems. Mūsų tai neliečia, juk mes viską sufleravome gerai…
Žmonijos istorijoje kyla milžiniškų problemų, kritinių situacijų, kurios reikalauja laikytis tam tikros pozicijos, daryti sprendimus. Gyvenimo horizonte atsiranda drąsos reikalaujančių užduočių. Tuo tarpu pareigą veikti mes paliekame kitiems. Mums atrodo, kad pateikę „oficialias deklaracijas“ jau esame padarę viską. Elgiamės tarsi dirigentai, nuo pjedestalo aukštumos nurodinėjantys kitiems, kada ir kaip jie privalo sugroti savo partiją.
Ačiū Dievui, daugumos žmonių mūsų oficialios deklaracijos jau seniai nedomina. Ir tai nėra joks pralaimėjimas, o kaip tik priešingai – išlaisvinimas. Nereikia į save žvelgti su tokiu „atgrasančiu“ rimtumu kaip į „Krikščionį“ didžiąja raide. Mums reiktų daugiau mąstyti apie mūsų pašaukimo realijas, o ne apie tai, kokį įspūdį paliekame pasaulyje.
Jeigu yra kažkoks „kairos“ (o jis yra), tai nėra tas laikas, kai mes turėtume įtikinti pasaulį, kad esame teisūs, bet laikas, kuriame žmogaus patiriama krizė išmokys mus keleto svarbių krikščioniško pašaukimo tiesų ir leis mums atpažinti savo ne itin iškilų, nei galingą, nei įtakingą vaidmenį pasaulyje.
Tikrovė mus moko, kad esame panašūs į kitus žmones, kad nesame ypatinga privilegijuota rūšis, kad mūsų tikėjimas neatleidžia mūsų nuo būtinybės konfrontuoti su paslaptinga pasaulio tikrove turint visus žmonėms būdingus ribotumus ir galimybę klysti.
Mūsų krikščioniškas pašaukimas neiškelia mūsų aukščiau už kitus žmones, nesuteikia mums teisės viską vertinti ir apie viską spręsti. Neturime sprendimų kiekvienai socialinei problemai ir ne visi ligšioliniai konfliktai buvo išspręsti mūsų naudai.
Mūsų užduotis glūdi bendradarbiavime su visais ir drauge su visais ieškant naujų, galbūt labai neįprastų (nepaisant nesėkmės) rizikos sprendimų.
Fariziejus save laiko privilegijuotu ir išskirtiniu. Kiti jam yra atmestieji. Tačiau tikrovėje tai jis yra atmestasis. Jis gali viltis, kad vėl bus priimtas į pasaulį, jei nuolankiai sutiks tarnauti pasauliui, kadangi tikra integracija vyksta tik per tarnystę.
Ar galiu būti tikras, kad mano kraujas nėra apkrėstas fariziejiškumo bakterija? Tai žudantis užkratas. Netgi Dievo gailestingumas yra bejėgis prieš tokį užkratą. Tačiau šis maras pasitraukia tą pačią akimirką, kai tik įsisąmoniname, kad esame jo paliesti. Kai pripažįstu, kad mano religingumas yra pažeistas veidmainystės, kai išpažįstu, kad esu fariziejus, kai Jėzaus griežta įspėjamoji kalba mane gyvai paliečia ir dėl to man darosi bloga, tuomet aš jau žengiu išganymo keliu.
Kristus mane atpažįsta tik tuomet, jei aš pats nusiimu savo veidmainystės kaukę. Galbūt Jis mane pažįsta kaip nusidėjėlį, tačiau tokį, koks esu iš tiesų, ir dėl to žino, kaip mane išgelbėti.
Kun. Vladimiras Solovej,
Pabradės Švč. Mergelės Marijos,
Šeimos Karalienės, parapija
