01
01 /
2015
Ant palangės rymo niekam nereikalingi mobilieji telefonai. Ant žemės nusviestos ar tvarkingai sudėtos kuprinės, batai, striukės. Apie 40 vaikų kiekvieną penktadienį užgriūva nedidelį Kretingos Švč. Širdies pranciškonių misionierių vienuolyną. Mažieji kartu žaidžia, meldžiasi, dirba, kalbasi, šėlioja – seka Jėzumi taip, kaip šventasis Pranciškus – ištikimas jų globėjas danguje.
Trys seserys – sesuo Benjamina, sesuo Danutė ir sesuo Julija yra šių vaikų žemiškosios globėjos. Jos kiekvieną penktadienį atveria savo vienuolyno duris būriui vaikų, juos moko, su jais žaidžia, meldžiasi, liudija jiems Dievo meilę.
Jauniausieji pranciškoniškos šeimos nariai – nuo 8 iki 16 metų vaikai ir jaunimas. Apie „JES – Pranciškučius“ (JES – Jaunimo Eucharistinis Sąjūdis) jie sužino mokykloje, iš draugų, bažnyčioje. Ateiti gali visi. Vaikams buvimas vienuolyne nieko nekainuoja, nėra jokios atrankos. Vaikai ateina ir iš turtingų, ir iš vargingų šeimų.
Kiekvieno penktadienio popietė vienuolyne būna ypatinga. Keliasdešimt vaikų per žaidimus, maldą, adoraciją, darbelius mokosi vis labiau mylėti ir tvirčiau tikėti.
Jų vaikiškos pareigos – paprastos. Vaikai kviečiami bendrauti vienas su kitu be kompiuterių, telefonų, nesikeikti, neprasivardžiuoti, neminėti Dievo vardo be reikalo. Taip pat vaikai mokosi dalytis tuo, ką turi, kartu užsiimti prasminga veikla.
„Paskutinį kartą darėme 3D akinius. Susėdę kartu vaikai turėjo pamatyti vienas kitame ką nors gero, ypač tame žmoguje, kurį šią savaitę įžeidė. Arba pasakyti kokią nors gerą naujieną“, – pasakoja sesuo Julija.
Žaidimų idėjas seserys susižvejoja įvairiausiais būdais. Kartais jie gimsta seserų galvose. Viena mėgstamiausių vaikų atrakcijų – nugalėti sesę Danutę. Drūta ir visada linksma vienuolė – tikra žaidimų meistrė.
Viena mergaitė – Akvilė – nuo antros klasės lanko „JES – Pranciškučius“. Dabar ji – vienuoliktokė. Trejus metus moksleivė tarnauja mažesniesiems – padeda seserims juos prižiūrėti. Paklausta, ar dar nepavargo, purto galvą: „Kaip galima pavargti nuo tokių vaikų?“
Pas seseris pranciškones vaikai išmoksta gerbti vienas kitą. Jei tarp pranciškučių pasitaiko patyčių, visas būrys su seserimis priešaky sėda ir kalbasi apie tai. „Svarbu nepraleisti to pro akis, bet kalbėtis“, – aiškino seserys.
Pranciškučių buveinėje – ir vestuvės
Pirmoji JES grupė dar nesivadino pranciškučiais. Ji Kretingoje susibūrė 1997 metais. Jų palydėjimu rūpinosi tuo metu Kretingoje gyvenusi bendruomenė. Tuometiniai penktokai dabar jau sukūrę šeimas, pas seseris atveda ir savo vaikus.
„Pas dažną suaugusį pranciškutį piniginėje galėtumėte rasti nutrintą kartoninį „JES – Pranciškučių“ narystės pažymėjimą“, – šypsosi sesuo Danutė.
Ir dabar vaikai po metų draugystės su Jėzumi, seserimis ir kitais pranciškučiais gauna tokius pažymėjimus. Po antrų įsipareigojimo metų – ir „JES“ kryželį. Tai skatina likti ištikimais ir lankyti susitikimus.
Daugelis pranciškonų šeimoje užaugusių vaikų ir toliau lieka Bažnyčioje, stiprina tikėjimą. Kai kurie pranciškučiai toliau draugauja su seserimis, atveža parodyti savo sužadėtines ar sužadėtinius. Viena mergina net vestuves iškėlė toje pačioje vienuolyno salėje, kur melsdavosi su pranciškučiais.
Kartais dėl vaikų pranciškučių tikėjimo į bažnyčią grįžta jų tėvai. Jie atnaujina savo tikėjimą, ima patarnauti mišiose. O pamokyti vaikų nustoja keiktis ar minėti Dievo vardą be reikalo.
Visa tai būtų neįmanoma, jei seserys negyventų intensyvaus maldos gyvenimo ir ypatingo dėmesio neskirtų bendruomenei. Visa jų apaštalinė veikla (darbas mokykloje, rekolekcijos jaunimui ir suaugusiems, parapijos maldos grupių palydėjimas, katechezė ir senelių lankymas) yra pirmiausia „perleidžiama“ per maldos ir bendruomeninio gyvenimo „filtrą“.
Iš šešių seserų – penkios vienuolės
Šie metai katalikų Bažnyčios yra paskelbti Pašvęstojo gyvenimo metais. Todėl akys krypsta ir į pranciškučių ugdytojas – Švč. Širdies pranciškones misionieres.
Nedideliame Vakarų Lietuvos miestelyje darbo su vaikais pirmoji prieš 19 metų ėmėsi sesuo Benjamina.
„Esu misionierė, turėčiau keliauti, bet vienintelė iš seserų pasilikau Lietuvoje“, – pasakojo 66-erių italė, jau 19 metų gyvenanti Lietuvoje.
Pilnas jos vienuolinis vardas – sesuo Šventosios Šeimos Marija Benjamina.
Pirmuosius įžadus italė davė sulaukusi dvidešimties. „Visą gyvenimą atidaviau Viešpačiui“, – sako misionierė. Ji dirbo su jaunimu ir vaikais, ugdė katechetus, tarnavo mokyklose ir parapijose, skelbė Gerąją Naujieną Afrikoje, Prancūzijoje.
Jos šeimos istorija – išskirtinė.
Penkios seserys jos šeimoje tapo pranciškonės misionierės, įstojo į tą pačią vienuoliją. Be to, tos pačios kongregacijos vienuolėmis tapo dvi Benjaminos tetos ir trys pusseserės.
„Mano tėvai buvo labai religingi, atsidavę Viešpačiui. Augome labai linksmai ir maldingai“, – prisiminė pranciškonė.
Mergaitės kasryt 2 kilometrus kulniuodavo iki bažnyčios, į mišias. Kas vakarą visa šeima melsdavosi rožinį. „Girdėdavau, kaip pridėdavome po vieną „Sveika, Marija“ už pusseseres vienuoles. Supratau, kad šeimai tai svarbu“, – liudijo sesuo Benjamina.
Vėliau viena po kitos į vienuolyną įstojo ir jos seserys. Kaskart seseriai įstojus, šeima prie rožinio pridėdavo po vieną „Sveika, Marija“.
Kai Benjaminai buvo aštuoneri, ją labai paveikė straipsnis apie misionierių, Konge skelbusį Evangeliją keliaujant iš kaimo į kaimą. „Užsidegiau. Baigusi skaityti, pasakiau: aš būsiu vienuolė, aš būsiu misionierė, aš važiuosiu į Afriką“, – užsigeidė mergaitė. Vaikiškas noras netruko praeiti.
Tačiau būdama šešiolikos, Benjamina vėl ėmė ieškoti savo vietos pasaulyje. Grįžo vizija iš vaikystės. Mergina buvo jauniausias vaikas šeimoje. Iš šešių sesių tik viena buvo ištekėjusi (susilaukė 8 vaikų). Kitos jau ėjo vienuoliniu keliu.
Sužinojusi apie jaunėlės apsisprendimą, mama nebuvo labai patenkinta. „Kas rūpinsis mumis senatvėje?“ – nerimavo ir verkė ji. Vėliau motina suprato, kad dukra bus laiminga tik gyvendama pagal Dievo siųstą pašaukimą.
Italė, aukštaitė ir žemaitė
Meile švenčiausiajai Jėzaus širdžiai netruko užsidegti ir lietuvės.
Šiaulietė Danutė pranciškones misionieres pasirinko, nes jautė didelę trauką vienuolijos dvasingumui. Kai ji atvažiavo pareikšti noro stoti į vienuolyną, duris atidarė sesuo Benjamina. „Išpyškinau, ką visą savaitę mokiausi: „Aš noriu sekti Jėzaus Kristaus pėdomis jūsų kongregacijoje.“ Tą patį sakinį kartojau visą vakarą“, – prisiminė sesuo Danutė.
Prieš tai ji pusę metų dirbo parapijos katechete, bet Viešpats jai nedavė ramybės. Reikėjo ateiti į bendruomenę. „Dvejus metus dariau kompromisus. Daugiau nebegalėjau, nebeleido“, – pasakojo vienuolė.
Į vienuolyną sesuo atėjo rugsėjo 8 dieną – per Švč. Mergelės Marijos gimtadienį. Mergina priėmė Nukryžiuotojo Jėzaus sesers Marijos Danutės vardą.
Tuomet jai buvo 22-eji. Nuo tos dienos praėjo 11 metų.
„Mano istoriją reikia pradėti pasakoti nuo gimimo“, – pradėjo trečioji, plungiškė sesuo Julija. Dabar vienuolei – 30 metų, lapkričio viduryje ji davė amžinuosius įžadus.
Julija – jauniausias vaikas šeimoje. Kai jos broliui buvo 18 metų, mama labai tikėjosi, kad jis bus kunigas. Tačiau brolis buvo „razbaininkas“, nenorėjo eiti į mokyklą, ką jau ten „apie seminarijas galvoti“.
„Po brolio gimiau aš. Ne berniukas. Bet pašaukimas, matyt, jau buvo užsakytas“, – aiškino jauniausia iš Kretingos vienuolių.
Julijos mama buvo pranciškonė pasaulietė, todėl ir ji, ir dukra gerai pažinojo šv. Pranciškaus dvasią. 1992 metais jos abi važiavo į pasauliečių pranciškonų kongresą, kasmet per Porciunkulę atvažiuodavo į Kretingą.
Vietoj pasakų mama dukrai skaitydavo „Pranciškaus žiedelius“. Užtat ir Julijos paauglystės idealas buvo ne kas kitas, o šventasis Pranciškus.
Penkiolikos ji ėmė galvoti apie vienuolinį pašaukimą. Eucharistiniame kongrese aptiko širdžiai mielą vienuolijos pavadinimą – Švenčiausios Širdies misionierės pranciškonės. Išsikirpusi adresą, apie metus nešiojosi jį piniginėje.
Po vienuoliktos klasės parašė laišką seserims, o apsilankiusi pajuto: vienuolynas – jos namai.
Sigita Laniauskaitė
