15
04 /
2016
„Giedokime „Aleliuja“ čia, žemėje, kur dar esame pilni rūpesčių, kad vieną dieną galėtume giedoti saugiai ten… Giedokime šiandien ne tam, kad turėtume ramybę, bet kad varge rastume paguodą. Giedokime taip, kaip gieda keliauninkai: giedok, bet ženk toliau.
Šv. Augustinas
Šiais metais balandžio mėnuo skirtas kelionei su Prisikėlusiuoju. Prisikėlimo kelias, kuriuo mes einame per tas 50 Velykų laiko dienų, veda vis didesnio gyvybingumo, vis didesnės laimės ir džiaugsmo link. Ir mūsų šeimose Prisikėlęs Jėzus trokšta daryti tuos pačius stebuklus, trokšta būti atpažintas, mylimas. Bet tam mums reikia sustoti, įsiklausyti, nurimti. Čia ir pasitarnauja mūsų šeimos malda.
Ženkime per savo kasdienybę atviromis akimis, pastebėkime gamtoje ir įvykiuose prisikėlimo ženklus. Savo maldos kampelį papuoškime beržo ar karklo šakelėmis ir stebėkime, kaip palengva sprogsta žali lapeliai ir kačiukai.
Šeimai susirinkus, maldos kampe uždegama žvakė. Pastatomas paveikslas, tinkamas šiam liturginiam laikotarpiui. Vienas iš tėvų pradeda maldą.
Maldą pradedame kryžiaus ženklu.
Giesmė. Tegul mažesnieji išrenka jiems mielą giesmelę.
Dievo žodis. Dėkinga širdimi skaitome dienos Evangeliją.
Tyloje apmąstykime gražiausią sakinį, pasidalykime juo su savo šeimos nariais. Jei yra nesuprantamų vietų, sustokime minutėlei pasiaiškinti, pasvarstyti.
Dėkojimo malda. Žvelkime į šiandien sutiktus žmones, išgyventus jausmus, patirtus įvykius, gyvybe pulsuojančią gamtą. Atpažinkime Prisikėlusiojo rūpestį ir meilę mums. Už viską dėkokime atliepdami:Dėkojame Viešpačiui.
Užtarimo malda. Perskaitykime maldavimus iš vakarinės tos dienos „Magnificat“ maldos, įsijunkime į dvasinę bendrystę su kitomis besimeldžiančiomis šeimomis, bendruomenėmis.
Jėzaus išmokyta malda. Su pasitikėjimu tarkime Tėve mūsų…
Tyla. Pabūkime drauge vidinėje tyloje, tegul Viešpats daro savo darbus…
Palaiminimas. Šeimos nariai laimina vienas kitą ženklindami kaktą kryžiaus ženklu ir tardami: Tepalaimina Tave Viešpats.
Pabaigos giesmė.
Šeimos malda – prasmingai praleistas laikas. Psichologai pataria tėvams skirti kiekvieną dieną vaikui laiko, per kurį jį išgirstum, įsiklausytum, o ne kaltintum. Maldos laikas toks ir yra. Tuomet vaikai dėkoja, prašo, išsako kankinančias baimes. Vaikai jaučiasi saugesni atsiverti, nes Dievo akivaizdoje stengiamės nevarginti jų savais pamokslais. Sužinai tokių dalykų, kurių per skubėjimą gal ir nepastebėtum. Ir vaikai pamato savo tėvus ne visagalius: prašančius ir atsiprašančius, dėkojančius ir besigėrinčius. Tiek, kiek mums, tėvams, sekasi būti nuoširdiems ir paprastiems maldoje, tiek be didelių teorijų perduodame savo tikėjimo patirtį.
Virginija ir Ramūnas Drukteniai, vakarais besimeldžiantys su
savo vaikais: Kamile, Sigita, Jurgiu ir Adomu
