01
10 /
2020
Opus Dei – taip Valandų Liturgiją vadino Šv. Benediktas VI a. parašytoje Reguloje vienuoliams. Lietuviškai skambėtų „Dievo darbuotė“, nes liturgija – ne tik darbavimasis, skirtas Dievui, bet ir paties Dievo darbas. Juk šloviname Dievą jo Žodžiu, kuris yra gyvas ir veiksmingas (plg. Žyd 4,12), vadinasi, atliekantis savo darbą žmogaus širdyje. Kai meldžiamės Dievo Žodžiu (t. y. psalmėmis, giesmėmis ar skaitinėliais), darbuojasi Dievas ir kartu su juo darbuojamės mes: savo išganymui ir jo šlovei. Maža to, juk gyvas įsikūnijęs Dievo Žodis ir yra Jėzus Kristus! Todėl Valandų Liturgijoje giedodami tai, ką jis giedojo (psalmes), įsiklausydami, ką jis kalba (skaitinėlis), ir įvairiais būdais atliepdami tampame Jėzaus bendradarbiais. Kasdien melsdamiesi šią Žodžio liturgiją, permirkstam Dievo Žodžiu ir galime tapti Žodžio versmėmis (plg. Jn 4,14) aplinkiniams ir visam pasauliui.
Aplink Dievo Žodį sukasi ir visi Valandų Liturgijos elementai. Visi dėmenys veda į Dievo Žodį ir iš jo išplaukia: juk liturgijoje švenčiame visą Jėzaus įvykį būtent per Dievo Žodį. Trumpai peržvelkime pagrindinius dėmenis ir jų prasmę bei vietą Valandų Liturgijoje.
Įžanga šiuolaikinėje Valandų Liturgijoje tapo atskiru elementu, skirtu pradėti dieną (Valandų Liturgijos Bendrieji Nuostatai (toliau – VLBN), 35). Lotyniškasis pavadinimas invitatorium reiškia pakvietimą. Tai – kvietimas šlovinti Dievą ir Dievo kvietimas atsiverti jo malonei.
Jau VI a. buvo įprasta bet kurią liturginę Valandą pradėti kasdien ta pačia psalme (pvz. Ps 3; 50 (51)). Rytmetinės pradžioje beveik visose tradicijose būdavo giedama Ps 62 (63). Mūsų švenčiamoje Valandų Liturgijoje įžanga pradedama 50 (51) psalmės 17 eilute, po jos 94 (95) psalmė į maldą įvedama priegiesmiu, dažnai nusakančiu pagrindinę dienos mintį.
Ne tik visa diena, bet ir kiekviena Liturginė Valanda pradedama psalmės eilute (Ps 69 (70), 2: „Dieve, ateik man padėti“). Tokiu būdu nuo pat pradžių Senasis Testamentas tarsi „įkrikščioninamas“, pridedant Švč. Trejybės pagarbinimo maldą, kuri visada, išskyrus Gavėnią, baigiama raginimu šlovinti Dievą: „aleliuja“ paliudijant, jog visos liturgijos centras – Kristaus Velykinis Įvykis.
Šis įvadas parengia sielas maldai, kurią pradedame krikščionišku šlovinimu – giedodami himną. Po Vatikano II Susirinkimo reformuotoje liturgijoje himnas atsirado kiekvienos Valandos pradžioje, paryškinant sąsają su Eucharistijos šventimu. Kaip šv. Mišias pradedame įžangos procesijoje giedamu himnu, taip ir čia pradžioje skamba himnas, nes taip duodamas impulsas bendram šlovinimui ir pasirengiama melstis Dievo Žodžiu.
Himnus krikščionys kūrė nuo pat I a. Jau Naujajame Testamente susiduriame su krikščionių giedotais himnais, o apie IV a., sustiprėjus kovai su įvairiomis erezijomis, himnai tapo teologinių tiesų išraiška ir gyvu jų išpažinimu poetine forma. Kai kurių žymių šventųjų himnus giedame iki šiol. Antai pirmuosius Dieninės himnus veikiausiai sukūrė šv. Ambraziejus (IV a.), o I ir III savaitės Vakarinės himnus – šv. Grigalius Didysis (VI a.) ir pan. Mūsų laikais himnas ne tik padeda sustiprinti mūsų tikėjimą, bet ir suteikia savitą charakterį konkrečiai Valandai.
Psalmės yra visos Valandų Liturgijos ašis. Tai esminis elementas, iš kurio kilo visa Valandų Liturgijos malda ir aplink kurį ji sukasi. Juk dažnai šnekamojoje kalboje šią maldą vadiname „psalmių malda“, nes psalmės yra neatsiejamas, pamatinis dėmuo. Amžiams bėgant psalmės skirstytos ir dėliotos pačiais įvairiausiais būdais. Vienos Valandos metu būdavo sugiedama vidutiniškai nuo 3 iki 12 psalmių, mažiausiai psalmių dienos Valandų metu, daugiausia – per Vigilijas. Tačiau buvo ir tokios liturgijos, kai vienuoliams meldžiantis pakaitomis psalmės skambėdavo visas 24 valandas per parą ( vadinamųjų „akemétés“ vienuolių Sirijoje IV a. arba Agauno vienuolyne Galijoje VI a.). Visais laikais buvo siekiama pasimelsti per vieną savaitę visas 150 psalmių. Vatikano II Susirinkimas paragino Psalmyną išdėstyti „per ilgesnį laikotarpį“ (Sacrosanctum Concilium, 91), tad dabar visas Psalmynas išskirstytas į 4 savaites. Vienoje Valandoje tik retkarčiais rasime 3 psalmes, dažniausiai jų yra dvi arba viena, padalinta į 2 ar 3 dalis. Tačiau Rytmetinė ir Vakarinė praturtintos giesmėmis, kurios yra kitose Senojo ir Naujojo Testamento knygose. ST giesmės Rytmetinėje buvo pridedamos nuo seno, bet Vakarinėje giesmė iš Naujojo Testamento yra šių laikų naujovė, kuri, pasak šv. pop. Pauliaus VI, yra tarsi „perlų papuošalas“ (Laudis Canticum, 4).
Psalmės, kaip ir himnai, yra sukurtos giedojimui, tad jeigu pavyksta jas giedoti arba bent rečituoti, mes tampame Dievo bendradarbiais: giedame Žodį, kurį tuo pat metu girdime. Taip jis apčiuopiamai „ateina“ pas mus ir veikia širdyse bei gyvenimuose.
Šiuolaikiniam žmogui ne visos psalmės ar jų eilutės suprantamos ar priimtinos, todėl Bažnyčia per amžius yra išpuoselėjusi būdus, kuriais liturgijos eigoje paaiškina ir priartina šias Senojo Testamento giesmes. Vienas seniausių būdų, atsiradęs jau IV a., – psalmių priegiesmiai, kurie tarsi raktas atveria krikščioniui duris į neišsemiamus psalmyno turtus. Dar vienas būdas krikščioniškomis akimis žvelgti į giedamą psalmę – psalmių paantraštės, neskirtos giedoti ar kalbėti garsiai. Jas persiskaitę asmeniškai randame paaiškinimą Jėzaus apreiškimo šviesoje (VLBN, 111).
Ses. Rasa Celina Galinytė OSB
