01
12 /
2020
Tęsiame Valandų liturgijos temą. Pirmąją teksto dalį rasite šių metų spalio mėnesio „Magnificat“ numeryje.
Officium divinum, lietuviškai „Dievo tarnyba“, vis dar galiojantis Valandų liturgijos pavadinimas, mums primena, jog šioje liturgijoje ne tik mes malda ir šlovinimu tarnaujame Viešpačiui, bet ir jis mums patarnauja, ypač savo Žodžiu. Kiekvieną liturginę Valandą pradėję psalmės eilute ir Švč. Trejybės pagarbinimu, giedodami himną išpažinę savo tikėjimą ir pasinėrę į Dievo Žodžio išgiedojimą psalmėmis, prisiartiname prie momento, kai dera sustoti ir įsiklausyti.
Šventojo Rašto skaitinėlis, arba ilgesni skaitiniai Aušrinėje, yra konkrečiu momentu skambantis Dievo Žodis, skirtas išgirsti čia ir dabar. Visi skaitiniai kruopščiai parinkti konkrečiai dienai ir Valandai, jie keičiami, jeigu minimas koks šventasis arba švenčiama didesnė šventė. Tai metas nutilti, suklusti ir priimti į širdį Dievo Žodį. Skaitinėliai neturi įvado ir atsakymo, kaip per Mišias, tačiau į išgirstą Dievo Žodį reaguojame atliepu. Prieš jį reikėtų nepamiršti labai vertingo dėmens – tylos. Norint, kad išgirstas Dievo žodis taptų gyvas ir veiksmingas (plg. Žyd 4, 12), reikia bent minutės tylos, kad jis mus pasiektų ir leistume jam apsigyventi mumyse.
Atliepas, subrendęs po šios trumpos tylos, yra ne tik atsiliepimas į išgirstą ir įsisavintą Žodį, bet ir tiltas, suteikiantis naujų prasmės spalvų girdėtam skaitiniui ir vedantis prie Evangelijos skelbimo.
Rytmetinėje, Vakarinėje ir Naktinėje esančios Evangelinės giesmės yra „tokio pat iškilmingumo ir kilnumo lygmens, kaip ir Evangelijos skelbimas šv. Mišiose“ (VLBN, 138). Zacharijo (Lk 1, 68–79), Švč. Mergelės Marijos (Lk 1, 46–55) ir Simeono (Lk 2, 29–32) giesmės skelbia Mesijo atėjimą kūnu, o mus skatina dėkoti už atpirkimą. Priegiesmiai prie šių giesmių eilinėmis dienomis suteikia prasminį atspalvį, o minėjimų ar švenčių dienomis atskleidžia minėjimo prasmę krikščionio gyvenime.
Gimstant Dievo darbuotei, apie IV a., Evangelija buvo skaitoma sekmadienio išvakarių Vigilijose pabrėžiant Velykų įvykį. Tačiau jau VI a. Lerino tradicijos ir Šv. Benedikto vienuolynuose šios evangelinės giesmės buvo giedamos tose pačiose Valandų liturgijos vietose kaip ir šiandien. Skirtingai nei švenčiant Eucharistiją, Valandų liturgijoje Evangeliją skelbia visa besimeldžianti bendruomenė, evangelines giesmes giedodama kartu ar pakaitomis. Dienos valandomis nėra Evangelijos skelbimo lūpomis, tačiau baigę melstis einame ją skelbti gyvenimu.
Prašymas yra svarbi žmogui maldos nuostata, jungianti liturgiją su kasdienybe, visuotinius poreikius su asmeniniais troškimais. Todėl nuo pat pradžių Dievo darbuotės malda dažnai būdavo palydima įvairiausio pobūdžio prašymo maldos. Ar tai būtų paprasčiausias Kyrie eleison, ar įvairūs spontaniški tikinčiųjų prašymai, ar netgi ilgos prašymų litanijos – Bažnyčia visuomet kreipdavosi pagalbos į Dievą Trejybėje ir pavesdavo jam savo rūpesčius bei džiaugsmus. Dabar maldavimai yra Rytmetinės ir Vakarinės neatsiejama dalis, pritaikyta prie konkrečios Valandos pobūdžio. Kadangi Rytmetinė yra metas pavesti dieną Dievui, čia daugiau prašymų ir padėkos, o Vakarinėje, apibendrindami dieną, užtariame visus, kuriems reikia maldos pagalbos.
Galima sakyti, jog maldavimai pradeda vieningą ištisinę maldą, kuri tęsiama kartu visiems jungiantis maldoje Tėve mūsų ir viską apvainikuojant baigiamąja malda. Ji – tarsi dialogo su Dievu išvada ir užbaiga.
Malda ir po jos esantis palaiminimas yra kiekvienoje Valandoje, o eilinio laiko Aušrinėje arba liturginių laikotarpių kiekvieną Valandą toji malda sutampa su šv. Mišių Pradžios malda, parengdama mus švęsti Eucharistiją.
Melsdamiesi su „Magnificat“ maldynėliu, turime puikią galimybę įsijungti į Dievo darbuotę. Čia randame beveik visus reikalingus dėmenis: įvadą, psalmę (arba ST ar NT giesmę), skaitinėlį, atliepą, evangelines giesmes su priegiesmiais, maldavimus ir baigiamąją maldą. Na, o norint visapusiškai švęsti Valandų liturgiją, galima maldynėlyje esančią maldą papildyti: vietoj himno pagiedoti tinkamą giesmę ir pridėti psalmių. Taip Dievas galės vis stipriau darbuotis mūsų širdyse ir gyvenimuose.
Ses. Rasa Celina Galinytė OSB
