01
02 /
2013
Valandų liturgija kaip Bažnyčios malda
Kaip matėme, neįmanoma kalbėti apie Kristaus maldą nekalbant apie Jį tikinčiųjų maldą. Jei Kristaus malda yra asmeninės vienybės su Tėvu išraiška, o sekant Jo pavyzdžiu ir raginimu, ji yra forma gyvybinio ryšio su Dievu ir su visais žmonėmis. Tad čia galima daryti išvadą, kad krikščioniška malda yra iš esmės bendruomeninė, taigi ir bažnytinė, netgi tada, kai ji atliekama savo kambarėlio slaptoje (plg. Mt 6, 6). Benediktas XVI savo studijoje „Jėzus iš Nazareto“ rašo, kad tik „bendrabūvyje su Dievo vaikų „Mes“ apskritai galima peržengti šio pasaulio ribą bei kopti pas Dievą“ (Joseph Ratzinger / Benediktas XVI Jėzus iš Nazareto, I dalis. Nuo krikšto Jordane iki atsimainymo, „Katalikų pasaulio leidiniai“, 2007, p. 121–122). Taip pat ir slapčiausiose bei asmeniškiausiose maldose krikščionis privalo išsaugoti atvirumą bažnytinei bendrijai ir visai žmonijai. Neįmanoma būti vienybėje su Dievu ir pasinerti į Kristaus slėpinį neįsisąmoninant, kad Tas Dievas yra visų žmonių Tėvas ir kad Jėzus yra visų Išgelbėtojas. Kiekvieną ir bet kurią maldą atlieka krikščionis – vienas iš Bažnyčios narių – per Kristų Šventojoje Dvasioje. Apskritai Valandų liturgiją reikėtų atlikti ne privačiai, bet bendruomenėje, kuri aiškiausiai atskleidžia savo bažnytinę prigimtį (plg. Valandų liturgijos bendrieji nuostatai – VLBN, nr. 33).
Valandų liturgija – Bažnyčios šventė
Kad Valandų liturgija yra ne vien dvasininkų ar vienuolių malda, bet tikra ir savita visos Bažnyčios šventė, yra samprata, kuri po šimtmečių užmaršties sugrįžo ypač Vatikano II Susirinkimo ir jo reformos dėka. Priešingai tada gyvavusiai klerikalinei sampratai, kai Bažnyčia apsiribodavo hierarchijos išskirtinumu, Vatikano II susirinkimas, vadovaudamasis senąja krikščionių tradicija, Bažnyčią vėl suvokia kaip bendruomenę, apimančią visą Dievo tautą. Dievo tauta bendruomeniniu subjektu tampa per bendrą Dievo žodžio klausymąsi, per dalyvavimą išgelbėjimo slėpinių šventime liturgijoje ir per bendrą maldą, jau nekalbant apie broliškumo išgyvenimą. Toks Bažnyčios subjektas yra matomas kiekviename krikščionių susirinkime, vadovaujant vyskupui asmeniškai ar per jį pavaduojantį kunigą.
Kad būtų aiškesnis šios mūsų sampratos vaizdas, dabar žvilgtelėkime į praėjusio šimtmečio viduryje vykusį progresą teologijoje, o iš jos ir pastoracijoje. Čia pasinaudosime VLBN, 1947 m. išleista viena pirmųjų popiežiaus enciklikų liturgijos tema – popiežiaus Pijaus XII Mediator Dei (MD), pirmuoju Kanonų teisės Kodeksu, išėjusiu 1917 m. (KTK17) bei dabartiniu, antruoju, Kanonų teisės kodeksu, pasirodžiusiu 1984 m. (KTK84).
Teologiniai valandų liturgijos pagrindai
Trečiosios MD dalies pradžioje aptariamas Valandų liturgijos teologinis pagrindas. Tačiau pirmiausia reikėtų pasižiūrėti į KTK84, kan. 834, § 2, naudojantis KTK17 kan. 1256 Liturginis kultas apibrėžiamas trimis klasikiniais elementais: „Toks kultas teikiamas tada, kai atliekamas Bažnyčios vardu teisėtai paskirtų asmenų ir Bažnyčios valdžios patvirtintais veiksmais.“ MD perima juridinę sampratą ir ją pritaiko Valandų liturgijai (vertimas mano – aut.): „Dieviškoji tarnyba yra mistinio Kristaus kūno malda Dievui visų krikščionių vardu ir jų gerovei, atliekama kunigų, kitų Bažnyčios tarnautojų ir pašvęstųjų, tai yra Bažnyčios tam įgaliotų.“ Atrodytų, kad šis teiginys leidžia suprasti, jog Valandų liturgija yra mistinio Kristaus kūno malda tik jei atliekama kunigų, kitų tarnautojų ir vienuolių. Akivaizdu, kad čia susiduriame ne su teologija, bet su teisės normų taikymo teologijai pavyzdžiu. Vatikano II susirinkimas pakartoja tą patį mokymą konstitucijoje apie Liturgiją Sacrosanctum Concilium (SC) nr. 84: „Laikantis senos krikščionių tradicijos, Dievo tarnyba taip sutvarkyta, kad visas dienos ir nakties būvis būtų pašvęstas Dievo šlovinimui. Taisyklingai atliekama kunigų ar kitų bažnytinės institucijos įpareigotų tai daryti asmenų arba drauge su kunigu nustatytu būdu besimeldžiančių tikinčiųjų, ši nuostabi šlovinimo giesmė tikrai yra pačios Sužadėtinės balsas, kylantis pas Sužadėtinį, arba, dar geriau, tai Kristaus ir Jo Kūno malda Tėvui.“ Tačiau čia pastebime svarbų naują dalyką – „drauge su kunigu nustatytu būdu besimeldžiančių tikinčiųjų“. Tačiau juridiniai dalykai ir čia svarbesni už teologinius. VLBN žengia didelį žingsnį pirmyn. Iš griežtai juridinio pereinama į griežtai teologinį lygmenį. Popiežiaus Pauliaus VI vartotą teiginį, kad Valandų liturgija yra visos Dievo tautos malda, VLBN nr. 1 atliepia taip: „Vieša ir bendra Dievo tautos malda vertinama lygiai taip pat, kaip ir visos kitos pagrindinės pareigos Bažnyčioje”, o toliau: „Valandų liturgija, kaip ir kiti liturginiai veiksmai, nėra privatus veiksmas, bet priklauso visam Bažnyčios kūnui, išreiškia ir kartu veikia jį“ (VLBN nr. 20), arba: „Bažnyčios malda tiek dėl savo prigimties, tiek dėl kilmės nepriklauso vien dvasininkams ar vienuoliams, bet yra visos krikščionių bendruomenės reikalas“ (VLBN nr. 270). Štai kodėl VLBN nr. 23 yra nurodoma: „Priėmusieji šventimus arba gavusieji specialųjį kanoninį siuntimą atsakingi už bendruomenės maldą, kad visi jų rūpinimuisi pavestieji vieningai melstųsi. Tegul jie pasirūpina, kad tikintieji būtų pakviesti ir tinkama katecheze parengti sekmadieniais ir švenčių dienomis drauge švęsti svarbesnes Valandų liturgijos dalis. Taip pat teišmoko juos dalyvauti taip, kad imtų nuoširdžiai melstis; tepadeda krikščioniškai suprasti psalmes, kad vis labiau ir labiau įsisąmonintų Bažnyčios maldos grožį ir naudą.“
Įpareigojimas švęsti Valandų liturgiją
Aptarus teologinius pagrindus, kuriais remiantis Valandų liturgija yra visos krikščionių bendrijos atliekamas veiksmas, VLBN 28–32 kalbama apie įpareigojimą švęsti Valandų liturgiją. Čia kunigams patikima pareiga atlikti Valandų liturgiją turi ne juridinę, bet bažnytinę prasmę. „Įšventintiesiems tarnautojams Valandų liturgija patikėta taip, kad nesant tikinčiųjų jie galėtų ir pavieniui recituoti tam tikru būdu pritaikytas Valandas, būtinas šitaip susiklosčius aplinkybėms.“ (VLBN nr. 28) Taigi kunigas, vienas atliekantis liturgiją, suvokiamas kaip nemalonių aplinkybių auka – niekas nesirenka maldai, likau vienas. „Bažnyčia įpareigoja juos švęsti Valandų liturgiją, kad bent per juos tikrai bei nuolatos būtų vykdoma ši visos bendruomenės pareiga ir kad Bažnyčioje būtų tęsiama Kristaus nepaliaujamoji malda.“ (ten pat)
Taigi Valandų liturgijos bendruomeniškumas susijęs ne su Bažnyčios įpareigojimu, bet yra neatsiejamas nuo krikšto, kuriuo kiekvienas krikščionis „įgalinamas“ maldai. Tai iškilmingai pakartoja Katalikų Bažnyčios Katekizmas (KBK), pacitavęs SC nr. 98, kad Valandų liturgija yra „viešoji Bažnyčios malda“, kuria tikintieji (dvasininkai, vienuoliai ir pasauliečiai) vykdo karališkąją pakrikštytųjų kunigystę. Bažnyčios „nustatytu būdu“ švenčiama Valandų liturgija „tikrai yra pačios Sužadėtinės kalba, kuria ji kreipiasi į Sužadėtinį, dar daugiau – tai Kristaus ir Jo mistinio kūno malda Tėvui“ (KBK nr. 1174). Leiskite atkreipti dėmesį, kad sąvoka „tikintieji“ čia nurodomi visi tiek dvasininkai, tiek pasauliečiai, tiek vienuoliai. Krikštas – visų mūsų buvimo Bažnyčioje pagrindas.
Valandų liturgija be įšventintojo tarnautojo
Valandų liturgija yra Bažnyčios malda ir tada, kai ją atlieka vien pasauliečiai be įšventintojo tarnautojo: „Maldai, apaštalavimui ar kitiems panašiems tikslams nuolat susiburiantiems draugėn pasauliečiams, atliekantiems Bažnyčios tarnystę, patartina recituoti atskiras Valandų liturgijos dalis. Jie turi išmokti liturgijoje garbinti Dievą Tėvą dvasia ir tiesa bei atminti, jog pasiekti visus žmones ir prisidėti prie viso pasaulio išganymo nemažai galima viešu kultu ir malda.“ (VLBN nr. 27, plg. nr. 32) Šiais atvejais, nesant kunigo ar diakono, pasaulietis gali vadovauti Valandų liturgijai kaip lygus su visais (plg. VLBN nr. 258). Tai – pasauliečių Krikštu gautos bendrosios ar karališkosios kunigystės pareiga (plg. KTK84 204 kan.).
Kaip matėme, kiekvienas besimeldžiantis pakrikštytas asmuo, kas jis bebūtų (kunigas, vienuolis ar pasaulietis) turi suvokti, jog jis meldžiasi kaip Dievo tautos narys, kaip vienas iš tų, kurie sudaro Bažnyčią. „Liturginiai veiksmai nėra privatūs; jie yra šventimas Bažnyčios, kuri yra „vienybės sakramentas“, tai yra apie vyskupus susivienijusi ir susitelkusi šventoji liaudis. Tad liturginiai veiksmai priklauso visam Bažnyčios kūnui, jie išreiškia jį ir kartu jį veikia. O pavienius to kūno narius jie paliečia įvairiopai – pagal jų užimamą vietą, pareigas ir veiklų dalyvavimą.“ (SC nr. 26)
Belieka linkėti, kad ir visi tikintieji, gyvenantys Lietuvoje, surastų Valandų liturgijos maldos džiaugsmą ir prasmę.
Kun. Artūras Kazlauskas
