Van Kalkaro „Jėzaus gimimas“

Janas Stevenas van Kalkaras (flam. Jan Steven van Calcar, it. Giovanni da Calcar; angl. John Steven van Kalcker) (apie 1499–1546) buvo Renesanso epochos flamandų kilmės Italijos tapytojas. Gimė Klevės (Cleves) kunigaikštystėje (dab. Vokietija), jaunystėje gyveno ir dirbo Nyderlanduose, Dordrechte, vėliau išvyko į Italiją. Mirė Neapolyje. J. van Kalkaras buvo Ticiano (Tiziano Vecellio, 1485–1576) mokinys, pradėjęs pas jį mokytis 1536 m. Amžininkai vertino van Kalkarą dėl gebėjimų ypač tiksliai kopijuoti mokytojo kūrinius. Kai kurie autoriai jį apibūdina kaip Rafaelio (Raffaello Sanzio, 1483–1520), taip pat žymių Venecijos tapytojų – Džordžonės (Giorgione, Giorgio Barbarelli, 1477–1510) ir kitų – tapybos imitatorių. Venecijos mokyklos brandžiojo renesanso įtaką atspindi van Kalkaro nutapyti portretai („Melchioras von Braunveileris“, 1540, „Jaunas vyras su barzda“).

Labiausiai J. S. van Kalkarą išgarsino raižiniai, atlikti pagal jo piešinius. Tai 11 iliustracijų garsiojo Renesanso epochos gydytojo ir medicinos mokslininko Andriejaus Vezalijaus (Andrea Vesalio) anatomijos veikalui „De humani corporis fabrica libri septem“ („Septynios knygos apie žmogaus kūno sandarą“, 1543). Tarp šių iliustracijų žymiausia yra anatominė viso žmogaus kūno studija, kuri liudija ne tik apie van Kalkaro kaip piešėjo sugebėjimus, bet ir apie jo analitišką tarsi mokslininko mąstyseną. Amžininkai, vienas kurių – Džordžas Vazaris (Giorgio Vasari, 1511–1578), pirmojodailininkų gyvenimo aprašymų sąvado autorius, labai aukštai vertino Kalkarą. Būtent jis nupiešė žymiųjų Renesanso epochos menininkų portretus ankstyviesiems Vazario veikalo leidimams. Van Kalkaro tapybos kūrinių ir raižinių yra Berlyne, Paryžiuje, Florencijoje, Vienoje, Prahoje – muziejuose ir garsiose privačiose kolekcijose.

J. S. van Kalkaro kūryba yra sunkiai išsprendžiamas uždavinys menotyrininkams, pasišovusiems įterpti jo kūrybą į griežtą stilių istorijos schemą. Jo braižas turi tiek itališkų, tiek ir flamandiškų ypatumų. Be to, dalis jo kūrinių, ypač portretai, priskirtini brandžiajam Renesansui, tačiau ankstyvuosiuose darbuose galima įžvelgti gotikos atgarsių, o vėlyvieji sietini su manierizmo stiliumi. Tai, jog van Kalkaras imitavo didžiuosius italus, Rafaelį ir Ticianą, leistų jį vadinti manieristu. Tačiau jo kūryba pasižymi manieristams nebūdinga ramybe, aiškumu, nekomplikuota kompozicija.

XVI–XVII a. dailininkai – meno emigrantai, vykę į Italiją studijuoti ir perimti renesansinės tapybos patirties, po to sugrįždavę namo į Flandriją ir puoselėdavę naują stilių, jungiantį nyderlandiškąsias tradicijas su įgytais įgūdžiais ir italų architektūros bei meno motyvais. Jie vadinami „romanistais“. Tačiau J. S. van Kalkaras negrįžo, jis visiškai prigijo naujojoje tėvynėje, joje praleido didžiąją gyvenimo dalį ir mirė Neapolyje.

Nedidelė J. S. van Kalkaro drobė „Jėzaus gimimas“, puikus Šiaurės renesanso stiliaus kūrinys, buvo sukurta 1520 m. Kadaise ji priklausė Pėteriui Pauliui Rubensui. „Jėzaus gimimas“ – J. S. van Kalkaro jaunystės darbas, veikiausiai sukurtas dar iki kelionės į Italiją. Jaučiama stipri nyderlandų mokyklosįtaka. Piešinys dar neatspindi antikos meno studijų patirties, o giluminė perspektyva paveiksle perteikta labai apytikriai. Aukštakakčiai veikėjų veidai ir puošnios it ornamentas jų garbanos, gausios detalės ir kruopšti tapysena primena apie teberusenančią vėlyvosios gotikos tradiciją.

Sakralinėje dailėje Jėzaus gimimo scena vaizduojama pagal evangelistų Mato (Mt 2, 1–12) ir Luko (Lk 2, 1–20) pasakojimus. Evangelijų žinios apie Išganytojo gimimą labai negausios. Minima, jog gimęs Kūdikėlis buvo paguldytas ėdžiose, o piemenys, kuriems angelas pranešė džiaugsmingą žinią, atėjo Jo pagarbinti. Visos kitos įvykio detalės, kurių gausu mūsų įprastiniuose Kalėdų atvaizduose, buvo perimtos iš Viduramžiais paplitusios apokrifinės literatūros. Iš apokrifų perimtos mintys, kad tvarte šalia naujagimio buvo asilas ir jautis, kad piemenys atnešę naujagimiui dovanų, o motina Marija pati atsiklaupusi pagarbinti savo sūnų. Viduramžių pabaigoje prasiplėtė ir transformavosi glaustas Mato evangelijos pasakojimas apie tris išminčius, atsekusius paskui žvaigždę. Apokrifinėje Jokūbo protoevangelijoje sakoma: „Ir jis surado olą, ir įvedė ją ten <…>. Ir pamatė šviesų debesį, pridengiantį olą. Debesis pranyko, ir tokia didelė šviesa pasirodė oloje, kad mūsų akys negalėjo jos atlaikyti. Šviesa pamažu traukėsi, kol pasirodė mažas kūdikėlis.“ (cit. iš: „Krikščioniškosios ikonografijos žodynas“, sud. Dalia Ramonienė, Vilnius:VDA leidykla, 1997, p. 98)

Viduramžiais Jėzaus gimimą pradėta vaizduoti apgriuvusių senovinių pastatų fone. Simboline prasme tai reiškė, jog naujasis tikėjimas, krikščionybė, yra statoma iš sugriauto senojotikėjimo, judaizmo, pastato (sinagogos) plytų ir akmenų. Senąjį Įstatymą pakeis gimęs Išganytojas. Todėl nors Jėzus gimė tvartelyje, ar, anot dalies apokrifų, oloje, vėlyvųjų Viduramžių paveiksluose už Švč. Mergelės Marijos ir šv. Juozapo pečių būna nutapytos monumentalios romėniškos arkos ir kolonos. Taip šią sceną vaizduoja iškiliausi Šiaurės renesanso tapytojai: Albrechtas Diureris (Albrecht Dürer), Lukas Kranachas (Lucas Kranach), Matijas Griunevaldas (Mathias Grünewald).

Van Kalkaro paveikslas artimas Mato ir Luko evangelijoms tuo, jog jame nėra nei trijų karalių su dovanomis, nei gyvulėlių. Tačiau paveiksle yra kitų pasakojamųjų detalių. Kūdikio gimimo stebuklą garbina angeliukai, besimeldžiantys prie prakartėlės ir sklendžiantys virš jos. Foną užpildo simboliniai griuvėsiai, o jų properšose matyti Golgotos kalnas su kryžiais.

Kuo Jano Steveno van Kalkaro Kalėdų paveikslas išsiskiria iš kitų renesansinių tos pačios temos kūrinių? Nuostabus dalykas, kuriuo XVI amžius praturtino Europos tapybą, yra pirmieji bandymai tapyti noktiurnus. Intrigavo galimybė pavaizduoti nakties scenas ir iliuziškai perteikti šviesą – nematerialų, neapčiuopiamą reiškinį, kurio iki Renesanso epochos nesugebėjo pavaizduoti nė vienas tapytojas. Įvairių šalių XVI a. dailininkams svarbiu kūrybiniu uždaviniu tapo šviesos efektų vaizdavimas. Tiesa, pirmojoje amžiaus pusėje tai dar nebuvo masinis reiškinys. Tikra šviesos efektų epidemija, karavadžizmas, kilo po šimto metų. O XVI a. pradžioje Rafaelis vienoje iš Vatikano freskų, „Šv. Petras kalėjime“, iliuziškai pavaizdavo šaltus mėnulio spindulius, jų atspindžius ant sargybinio šarvų ir šiltą deglo liepsną, o šalia – dar ryškesnį, gamtinę šviesą nustelbiantį transcendentinį švytėjimą, sklindantį nuo angelo aureolės. Kurdami šviesos iliuzijas, XVI a. vidurio ir pabaigos Venecijos meistrai pažengė dar toliau. Užtenka paminėti Tintoreto ciklą „Šv. Morkaus istorija“. Tačiau tuo pačiu metu noktiurnus pradėjo tapyti ir vokiečių bei nyderlandų meistrai. Prisiminkime Matijo Griunevaldo „Izenheimo altoriaus“ skydą su Jėzaus gimimo scena. Čia, kaip ir van Kalkaro paveiksle, nežemiška šviesa spindi iš kompozicijos centro, apgaubdama vaikelį Jėzų ir jo Motiną.

Van Kalkaro drobėje spinduliai, šviečiantys iš prakartėlės, nustelbia žemišką spingsulės liepsnelę šv. Juozapo rankose. Šilti atšvaitai išgriebia iš tamsos švelnius ir rimtus, vaikiškai tyrus Šventosios Šeimos, angelų ir piemenų veidus. Visus sutelkia šventų Kalėdų dvasia. Nuo Kūdikio sklindanti šviesa kuria labai jaukią, meilės kupiną atmosferą, traukte įtraukiančią žiūrovą. Lyg aidėtų tyli Kalėdų giesmė. Santūrus, vos juntamas paveikslo muzikalumas perteikiamas angelų siluetuose, šviesos atspindžių ritme.

Pažvelgus į van Kalkaro kūrinius, galima tik stebėtis, kokia poetiška ir naiviai nuoširdi buvo jo ankstyvoji kūryba, kai Italijoje sukurti darbai stebina racionalumu, pasižymi tvirta kompozicija ir tiksliu anatominiu piešiniu. Sunku patikėti, jog tai to paties autoriaus darbai. Italijoje van Kalkaras vaizdavo dienos pasaulį, stabilų ir materialų kaip antikos mūrai ir Renesanso architektūra.

Prof. dr. Aleksandra Aleksandravičiūtė

• «