15
02 /
2016
Prieš 600 metų, 1416 m. vasario 13 ar 17 d., Konstancos visuotiniame susirinkime buvo perskaitytas vadinamasis „Žemaičių skundas“. Jame žemaičių bajorai skundėsi dėl Vokiečių ordino jiems daromų skriaudų bei prievartos ir prašė Susirinkimą pavesti Jogailai ir Vytautui, pasitelkus Lvovo arkivyskupą Joną ir Vilniaus vyskupą Petrą, pakrikštyti jų kraštą. „Skundą“ veikiausiai parašė Krokuvos universiteto teisininkai; vis dėlto jame girdėti autentiškas prispaustų, tačiau savivertės nepraradusių žmonių balsas: „Teikitės suprasti, kad mes esame tikri žmonės, o ne gyvuliai, kuriuos galima dovanoti, nupirkti ir parduoti, esame Dievo kūriniai, padaryti pagal jo paveikslą, Dievo vaikų laisvėje, kuria, Kristaus tikėjime atnaujinti ir atgimę, norime naudotis ir džiaugtis, kaip ir kiti krikščionys.“ Konstancos susirinkime viešai perskaitytas „Žemaičių skundas“ prisidėjo prie tautų teisės sampratos klostymosi ir plėtotės. Ne veltui 1995 metais popiežius Jonas Paulius II, kalbėdamas Jungtinių Tautų Organizacijos sesijoje Niujorke, priminė kaip tik šį istorijos epizodą, kai buvo ginama „kai kurių Europos tautų teisė egzistuoti ir būti autonomiškomis“.
Prieš 500 metų, 1516 m. vasario 18 d., Grinviče gimė Marija Tiudor. Vyriausios Anglijos karaliaus Henriko VIII ir jo pirmosios žmonos Kotrynos Aragonietės dukters gyvenimas nebuvo lengvas. Tėvas, negavęs santuokos anuliavimo iš popiežiaus, išsiskyrė su princesės motina, vedė savo rūmų damą Oną Bolein ir atskyrė Anglijos Bažnyčią nuo Romos. Neteisėta dukra paskelbtos Marijos atsisakymas pripažinti Oną karaliene, o savo jaunesnę įseserę Elzbietą – sosto įpėdine, sukėlė jos konfliktą su tėvu – trejus metus jiedu nesikalbėjo. Susirgus motinai, Marijai nebuvo leista jos aplankyti, o mirus – dalyvauti laidotuvėse.
Po Henriko VIII mirties sostą paveldėjo vienintelis monarcho sūnus, jaunesnysis Marijos Tiudor įbrolis Eduardas VII. Jam mirus dar jaunystėje, po trumpų vidaus kovų sostas atiteko Marijai. Visąlaik išlikusi katalike, ji nedelsdama grąžino Angliją į Romos glėbį: atnaujino paklusnumą popiežiui, ištekėjo už Šv. Romos imperatoriaus sūnaus Pilypo Habsburgo ir ėmė persekioti protestantus. Žiaurūs susidorojimai su „eretikais“ (beveik trys šimtai jų sudeginta laužuose) veikiau ne padėjo, o pakenkė Katalikų Bažnyčios Anglijoje atsikūrimui: daugeliui didelį įspūdį padarė (ir užuojautą sukėlė) herojiška – stoiška ir maldinga – pasmerktųjų laikysena. Taip Anglikonų Bažnyčia buvo sutvirtinta kankinių krauju, o Marijai Tiudor prigijo (tiesa, daug vėliau) Kruvinosios Marijos pravardė. Penkerius metus valdžiusi Marija mirė sulaukusi vos 42 metų. Ji buvo palaidota Vestminsterio abatijoje; bemaž po pusės amžiaus į tą patį kapą atgulė Marijos įseserė Elzbieta, įtvirtinusi šalyje anglikonybę ir savo ruožtu griežtai persekiojusi katalikus…
Prieš 1400 metų, 616 m. vasario 24 d., mirė Kento karalius šv. Etelbertas. Tai pirmasis Anglijos karalius, priėmęs krikščionybę. Jis buvo vedęs krikščionę – šv. Bertą, Frankų karaliaus Chariberto dukterį. Ji veikiausiai prisidėjo tiek prie vyro atsivertimo, tiek prie to, kad 597 m. į Kentą iš Romos atvykusi šv. Augustino Kenterberiečio vadovaujama vienuolių misija būtų palankiai priimta. Etelbertui tapus krikščioniu, būtent jo valstybėje – Kenterberio mieste – buvo pastatytos pirmosios bažnyčios, o šis miestas ilgainiui tapo Anglijos bažnytine sostine.
Kente prasidėjusi ir Etelberto globojama Romos vienuolių misija turėjo epochinės reikšmės Anglijos Bažnyčios istorijai. Iš šio krašto po Britaniją plintantys Romos Bažnyčios papročiai ir liturgija ilgainiui susidūrė su specifiniais bruožais pasižyminčia airių-keltų krikščioniškąja ir vienuoline tradicija. „Romos stovyklai“ laimėjus, Anglijos Bažnyčia tapo viena iš svarbiausių Romos atramų ankstyvųjų viduramžių Europoje. Į Amžinąjį Miestą pradėjo plaukti piligrimų srautas, o suklestėjus vienuoliniam gyvenimui Anglija tarsi grąžino žemyninei Europai pirmosios misijos „skolą“ – anglosaksų misionieriai (šv. Bonifacas, šv. Vilibrordas) tapo didelę pjūtį nuėmusiais germanų genčių ir kraštų (Vokietijos, Nyderlandų) apaštalais…
Prieš 400 metų, 1616 m. vasario 28 d., Nesvyžiuje mirė Vilniaus vaivada Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis. Pasaulietis didikas, Katalikų Bažnyčiai Lietuvoje nusipelnęs daugiau nei keli vyskupai drauge sudėjus. Žmogus, kurio dėka Lietuva šiandien yra (tradiciškai) katalikiškas kraštas su prestižinėmis laikomomis jėzuitų mokyklomis.
Vyriausias Reformacijos skleidėjo Mikalojaus Radvilos Juodojo (jo gimimo 500-metį minėjome pernai) sūnus Mikalojus Kristupas (1549–1616 m.) vaikystėje buvo auklėjamas kaip protestantas, tačiau studijų metais nuvykęs į Romą, ten 1566 m. išpažino katalikų tikėjimą. Radvilos Našlaitėlio uolumo paakinti katalikais tapo ir kiti jo broliai (tarp jų – ir būsimasis Vilniaus vyskupas, kardinolas Jurgis), o Vilniaus jėzuitų kolegiją didikas parėmė paskirdamas jai žemės valdų ir dovanodamas iš tėvo paveldėtą spaustuvę. Visų Radvilos Juodojo sūnų (Nesvyžiaus šakos Radvilų) grįžimas į katalikų tikėjimą ir gerokai sustiprino katalikų pozicijas valstybės gyvenime, ir tapo pavyzdžiu nemažai daliai kitų kilmingųjų; ši konversija didele dalimi nulėmė Reformacijos krizę Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.
Radvila Našlaitėlis buvo dosnus bažnyčių ir vienuolynų rėmėjas. Jam valdant Nesvyžiuje įsikūrė jėzuitai, bernardinai ir benediktinės, iš ten vėliau atvykusios į Vilnių ir į Kauną. Didikas taip pat dovanojo sau priklausančią pilies teritoriją Kražiuose besikuriančios jėzuitų kolegijos pastatams, Vilniuje parėmė jėzuitų Šv. Kazimiero, o savo laikomame Šiaulių valsčiuje – parapinių Žagarės, Joniškio, Šiaulių bažnyčių išlaikymą ir / arba statybą. Iki šių dienų išlikusi įspūdinga Šiaulių katedra – veikiausiai Našlaitėlio aplinkoje atsiradusio architektūrinio projekto vaisius.
Vien Radvilos Našlaitėlio viešosios veiklos Katalikų Bažnyčios labui pakaktų, kad galėtume jį laikyti svarbia Lietuvos Bažnyčios istorijos figūra. Vis dėlto pakeitęs „išorinį“ tikėjimą, po kelerių metų Našlaitėlis patyrė dar ir vidinį atsivertimą: prispaustas ligos, pakeitė gyvenimą ir tapo atgailautoju. Atgaila – ir padėka už Dievo malones – jį nuvedė rizikingu keliu iki pat Šventosios Žemės. Iš šios kelionės Lietuvos didikas grįžo kitoks. Arba, galima sakyti, apskritai nebegrįžo: jis virto piligrimu, egzistencinėje kelionėje išbuvusiu iki paskutinės savo gyvenimo akimirkos.
* * *
Prieš 600 metų žemaičiai skundėsi krikščionimis vienuoliais, Vokiečių ordino broliais: „Stebimės, kodėl minėti broliai drįsta save vadinti krikščionybės vartais, labiau būdami skląsčiu ir užraktu…“ Šis mūsų protėvių skundas ir atviros Gailestingumo metų durys teskatina šiandien užduoti tokį pat klausimą sau: ar esame artimui atviri tikėjimo ir gailestingumo vartai?
Dr. Liudas Jovaiša
