15
02 /
2018
Šių metų vasaris nešykšti įvairių sukakčių. Švęsdami Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį – ir atmindami tai, ką mūsų Tėvynei teko patirti vėliau, – negalime nepaminėti tą patį 1918 m. vasarį gimusių trijų Katalikų Bažnyčios ganytojų. Arkivyskupas Ignacijus Tokarčiukas (Ignacy Tokarczuk g. 1918 m. vasario 1 d., m. 2012 m. gruodžio 29 d.) sovietų valdžios metais pelnė nepalaužiamo Pšemyslio vyskupijos ganytojo vardą ir tapo vienu iš Lenkijos pasipriešinimo simbolių: nepaisydamas saugumo ir valdžios persekiojimo, drąsiai priešinosi ateizacijai, rėmė demokratinę opoziciją, veikliai rūpinosi sielovada (sakoma, jam vadovaujant vyskupijoje pastatydinta 430 bažnyčių ir įkurta 220 parapijų). Arkivyskupas Edvardas Kisielis (Edward Kisiel g. 1918 m. vasario 24 d., m. 1993 m. rugsėjo 28 d.) buvo kilęs iš tuometinės Vilniaus arkivyskupijos (gimė dab. Baltarusijos teritorijoje). Jis studijavo Vilniaus Stepono Batoro universitete ir Vilniaus kunigų seminarijoje; Vilniuje gavo ir diakono šventimus. Nacių areštuotas ir vežamas darbams į Vokietiją, Varšuvoje sėkmingai pabėgo ir po II pasaulinio karo ėmė darbuotis Lenkijos ribose atsidūrusioje Vilniaus arkivyskupijos teritorijoje. 1976 m. buvo paskirtas Vilniaus arkivyskupijos dalies apaštaliniu administratoriumi, reziduojančiu Balstogėje; Jonui Pauliui II pertvarkius regiono bažnytinę administraciją, tapo pirmuoju Balstogės vyskupu (1991) ir pirmuoju Balstogės arkivyskupu metropolitu (1992). Arkivyskupas Franas Ilia (Frano Ilia g. 1918 m. vasario 21 d., m. 1997 m. spalio 22 d.) patyrė komunistinio Albanijos režimo persekiojimą. Paskelbus Albaniją ateistine valstybe, jis, kaip kunigas, 1967 m. buvo areštuotas ir nuteistas mirties bausme. Ją pakeitus 25 metais kalėjimo, kunigas Ilia į laisvę išėjo tik po 20 metų (1988 m.), o 1992 m. buvo paskirtas Škoderio arkivyskupu.
Žvelgiant į tolimesnius laikus, prisimintini du amžininkai ne dvasininkai. Prieš 650 metų, 1368 m. vasario 14 ar 15 d., gimė Šventosios Romos imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis. Bažnyčios istorijoje jis pasižymėjo kaip kovotojas su husitais; reikšmingas buvo ir jo vaidmuo Konstanco visuotiniame susirinkime. Lietuviai gali prisiminti ne vien karūną, kurią šis imperatorius siūlė didžiajam kunigaikščiui Vytautui, bet ir Zigmanto Liuksemburgiečio džiaugsmo ašaras, ištryškusias Konstanco katedroje jam beklausant pranešimo apie sėkmingai atliktą Susirinkimo legatų misiją Žemaitijoje ir šio krašto gyventojų krikštą. Prieš 550 metų, 1468 m. vasario 3 d., mirė Johaness Gutenbergas – žmogus, netrukus po minėtojo imperatoriaus Zigmanto mirties Vokietijoje išleidęs pirmąją spausdintą knygą – garsiąją Gutenbergo Bibliją.
Paradoksalu, kad bene reikšmingiausios šio mėnesio sukaktys (vieno popiežiaus gimimo, kito – mirties) susijusios su vasario 29-ąja – diena, kurios šių metų kalendoriuje nėra… Prieš 1450 metų, 468 m. vasario 29 d., mirė popiežius šv. Hiliaras. Jis buvo kilęs iš Sardinijos. Hiliaras kaip arkidiakonas tarnavo savo pirmtakui Romos vyskupo soste šv. Leonui Didžiajam. 449 m. jis kaip vienas iš popiežiaus atstovų dalyvavo vadinamajame Efezo II susirinkime (jis nebuvo pripažintas visuotiniu, o popiežius Leonas jį pavadino „plėšikų susirinkimu“). 461 m. lapkritį išrinktas Romos vyskupu, Hiliaras ėjo šią tarnystę kiek ilgiau nei šešerius metus. Jo pontifikatas pasižymėjo siekiu stiprinti Romos vyskupo, kaip arbitro, autoritetą: popiežiui teko ne kartą spręsti klausimus, susijusius su Galijos ir Ispanijos vyskupų bei metropolitų teisėtumu bei jurisdikcija. Romos mieste Hiliaras rūpinosi tiek sakralinių (koplyčių, vienuolynų), tiek pasaulietinių (bibliotekų, viešųjų pirčių) objektų statyba. Jis buvo palaidotas Šv. Lauryno bazilikoje už miesto sienų – šventojo kankinio diakono, Romos miesto globėjo, kapo artumoje. Popiežius Hiliaras kaip šventasis liturginiame kalendoriuje minimas lapkričio 17 dieną.
Prieš 450 metų, 1468 m. vasario 29 d., gimė popiežius Paulius III. Alesandras Farnezė (Alessandro Farnese) buvo kilmingų centrinės Italijos (Lacijaus) giminių atžala; savo ruožtu jis iškėlė Farnezių giminę į pačias didžiausias aukštumas. Gavęs humanistinį išsilavinimą Pizos universitete ir Florencijos valdovo Lorenco Medičio dvare, 23 metų vyras pradėjo tarnauti popiežiaus kurijoje, o dar po dvejų metų buvo pakeltas kardinolu (galimas dalykas, dėl jo sesers Džulijos intymių ryšių su popiežiumi Aleksandru VI). Pats kardinolas Aleksandras jaunystėje su meiluže susilaukė vaikų, tačiau vyskupaudamas Parmoje metė palaidą gyvenimą ir ėmė rūpintis Bažnyčios gyvenimo reformavimu.
1534 m. įvykusios konklavos dalyviai su kardinolų kolegijos dekano, Laterano bazilikos arkikunigo, Parmos vyskupo Alesandro Farnezės asmeniu siejo Reformacijos krizės akivaizdoje labai reikalingų ir neatidėliotinų visuotinės Bažnyčios reformų viltis. Pirmieji naujojo popiežiaus Pauliaus III sprendimai entuziazmo nesukėlė: Romos vyskupas kardinolais pakėlė du 14 ir 16 metų amžiaus jaunuolius – savo tikrus anūkus. Ir vėliau Paulius III nepaliovė rūpinęsis savo giminės klestėjimu (Romoje iškilo impozantiški Farnezių rūmai, o popiežiaus palikuonys tapo Parmos kunigaikščiais), tačiau jam dar labiau rūpėjo Bažnyčios gerovė. Paulių III galima laikyti pirmuoju katalikiškosios Reformos popiežiumi. Jis patvirtino šv. Ignaco Lojolos įkurtą Jėzaus Draugiją, gynė kolonizuojamų Amerikos indėnų teises į laisvę ir nuosavybę, paskyrė kardinolais daug išsilavinusių ir padorių dvasininkų, sudarė komisiją, skirtą Bažnyčios gyvenimo „taisymui“, siuntė legatus į Vokietiją kalbėtis su Reformacijos lyderiais, o galiausiai sušaukė Tridento visuotinį susirinkimą (1545–1563), tapusį svarbiausiu Bažnyčios atsinaujinimo impulsu.
Svarbi Pauliaus III gyvenimo pusė susijusi su menų globa. Kaip tikras Renesanso popiežius, negailintis lėšų grožiui, šis Romos vyskupas atliko nemaža dailės ir architektūros užsakymų. Be jau minėtų Farnezių rūmų, su jo vardu sietina užmiesčio rezidencijos – Farnezių vilos – statyba Kapraroloje. Paulius III, kurio bene garsiausią portretą nutapė Ticianas, pavedė Mikelandželui vadovauti Vatikano Šv. Petro bazilikos statybai ir užsakė jam nutapyti „Šv. Petro nukryžiavimo“ ir „Šv. Pauliaus atsivertimo“ freskas (paskutines dailininko gyvenime) naujai pastatytoje Pauliaus koplyčioje (Cappella Paolina) Vatikano Apaštališkuosiuose rūmuose. Ši popiežiškoji koplyčia, dedikuota apaštalo Pauliaus atsivertimui (šią šventę Paulius III ypač brangino), netrukus tapo įprastine konklavos dalyvių Šv. Mišių vieta. Čia kardinolai rinkėjai klauso ir pamokslo prieš prasidedant konklavai; šiuo metu būtent iš čia į Siksto koplyčią pajuda ir popiežiaus rinkėjų procesija. Pastarąjį (ir bene pirmąjį) kartą tai įvyko prieš penkerius metus (2013 m.). Bet tai – jau kovo mėnesio istorija…
Dr. Liudas Jovaiša
