01
05 /
2024
Sunku kalbėti apie Šventąją Dvasią! Daugeliui mūsų ji yra pats abstrakčiausias Švenčiausiosios Trejybės Asmuo, net sunkiai suvokiama kaip asmuo, nes neturi veido nei panašumo į žmogišką asmenį. Biblijos kalbose jos vardas yra paimtas iš gamtinių reiškinių – vėjas arba kvėpavimas (hebr. ruah, graik. pneuma). Toks simbolinis Šventosios Dvasios pavadinimas daug ką reiškia iš tikrųjų: vėjo, kaip ir kvėpavimo, nematai ir negali apčiuopti, bet atpažįsti jų buvimą ir veikimą:
„Vėjas (pneuma) pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kur link nueina. Taip esti ir su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios (pneuma)“ (Jn 3, 8).
Kitoje vietoje matome kitą Jėzaus būdą kalbėti apie Dvasią: „Kas mane tiki, – kaip Raštas sako, – iš jo vidaus plūs gyvojo vandens srovės. Jis kalbėjo apie Dvasią, kurią turės gauti įtikėjusieji“ (Jn 7, 38–39)
Sekminių įvykio pasakojime randame vėjo ir ugnies simbolius: „Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų“ (Apd 2, 2).
Vanduo, ugnis, vėjas. Šie simboliai, imami iš gamtos reiškinių, leidžia suvokti, kad Dvasia gali veikti kaip stichija – Dievo galingas įsibrovimas į žmogišką patirtį, arba švelniai įsilieti, įsiskverbti į žmogaus gelmę – slėpiningas Dievo Buvimas, veikiantis iš vidaus.
Dvasios apraiška Senajame Testamente
Senajame Testamente Dievo Dvasia dar nėra žinoma kaip asmuo, bet ji jau yra apreikšta kaip dieviškoji jėga, kurianti ir atkurianti, duodanti gyvybę ir leidžianti žmogui atlikti jam patikėtą misiją.
Ji yra minėta pačioje Biblijos pradžioje: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę. O žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę, ir vėjas iš Dievo dvelkė viršum vandenų“ (Pr 1, 1–2). Antrame skyriuje skaitome: „Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe“ (Pr 2, 7). Taigi Dievo Dvasia yra susijusi su gyvybe ir kūrimu. Kai pranašas Ezekielis tremtyje (VI a. prieš Kr.) norės išreikšti Dievo pažadą atkurti Izraelio tautą – ją išlaisvinti ir atgaivinti kaip nepriklausomą tautą, – jis naudos tą patį vėjo-alsavimo simbolį. Jis vaizduoja ištremtus izraelitus kaip sausus kaulus – be gyvybės. Vizijoje Dievas jam liepia: „Pranašauk dvasiai, pranašauk, marusis, ir jai sakyk: Taip kalbėjo Viešpats Dievas. Ateik, dvasia, iš keturių vėjų ir padvelk į tuos užmuštuosius, kad jie atgytų. Pranašavau, kaip man buvo liepta. Ir įėjo į juos dvasia, – jie atgijo, pakilo ant kojų nepaprastai didelė minia“ (Ez 37, 9–10). Dvasia suteikia ir naują vidinį gyvenimą – širdį: „Taip kalbėjo Viešpats Dievas. Duosiu jums naują širdį ir atnaujinsiu jus nauja dvasia. Išimsiu iš jūsų akmeninę širdį ir duosiu jums jautrią širdį. Duosiu jums savo dvasią ir padarysiu, kad gyventumėte pagal mano įstatus“ (Ez 36, 26–27). Tarsi širdies transplantacija! Naujoji širdis leidžia suvokti ir įgyvendinti Dievo valią – susiderinti su juo. Vadinasi, Dvasia gydo nuo nuodėmės – atsiskyrimo nuo Dievo, pasipriešinimo jam.
Kitur Senajame Testamente Dvasia yra susijusi su misija: ji nusileidžia ant konkrečių žmonių, kad šie atliktų konkrečias užduotis. Pvz., ji apima Gideoną ir Samsoną – Izraelio teisėjus, – kad išgelbėtų tautą iš priešų (Ts 6, 14–15. 34; 15, 14). Pranašas Izaijas yra jos pateptas, kad atliktų savo misiją: „Viešpaties Dievo dvasia su manimi, nes Viešpats patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė mane paguosti prislėgtųjų, paskelbti belaisviams laisvės ir atidaryti kalėjimo durų kaliniams“ (Iz 61, 1–2). Jos dovanos – išmintis ir įžvalga, patarimas ir narsumas, pažinimas ir Viešpaties baimė pripildys Mesiją (Iz 11, 2).
Skaičių knygoje skaitome, kad Dvasia nusileidžia ant 70-ies seniūnų, kurie turi padėti Mozei vesti tautą. Bet Mozei to neužtenka. Jis sako: „Tebūna visi Viešpaties žmonės pranašai, tesuteikia Viešpats savo dvasios visiems!“ (Sk 11, 29). Joelis pranašaus, kad ateis diena, kai Dievas tai atliks: „Tada išliesiu savo dvasią ant visos žmonijos, – jūsų sūnūs ir jūsų dukterys pranašaus, jūsų seni žmonės sapnus sapnuos, o jūsų jauni žmonės turės regėjimus. Net ant vergų – vyrų ir moterų – tomis dienomis išliesiu savo dvasią“ (Jl 3, 1–2).
Šis didžiulis troškimas yra „Tėvo pažadas“, kurio Jėzus kviečia laukti savo mokinius prieš išsiskirdamas su jais (Lk 24, 49) – Šventosios Dvasios dovana, kuri leis jiems tapti Kristaus liudytojais visoje žemėje (Apd 1, 8).
Naujasis Testamentas: Jėzaus Dvasia duodama visiems
Sekminių įvykio pasakojime pabrėžiama, kad Dvasia pripildo visą namą (Apd 2, 2) ir nusileidžia ant kiekvieno mokinio (3 eil.) tokiu būdu, kad visi (4 eil.) pradeda skelbti Dievo darbus įvairiomis kalbomis, kurios pasiekia žmones iš visų tautų (5 eil.). Kiekvienas girdi juos savo kalba (8 eil.). Taigi visuotinumas yra ypatinga Šventosios Dvasios apraiška: ji yra skiriama ne elitui, o visiems, ir visi jos apdovanotieji tampa pranašais – Evangelijos skelbėjais.
Tačiau visuotinumas ir vienybė yra aiškiai susieti su skirtumais. Jokio vienodumo! Jau Sekminių pasakojime evangelistas Lukas pabrėžia pirmųjų įtikėjusiųjų didelę įvairovę (jis mini 18 tautybių!). O Pauliui tai yra išskirtinis Dvasios vedamos Bažnyčios bendruomenės bruožas. Trijuose tekstuose, kuriuose išdėsto savo Bažnyčios kaip Kristaus Kūno viziją (1 Kor 12, 1–30; Ef 4, 1–16; Rom 12, 4–8), jis pabrėžia, kad tame Kūne yra daug skirtingų narių su skirtingomis užduotimis ir kad ši įvairovė yra Dvasios dovana: „Esama skirtingų malonės dovanų, tačiau ta pati Dvasia. […] Kiekvienam suteikiama Dvasios apraiška bendram labui. Antai vienam Dvasia suteikia išminties žodį, kitam ta pati Dvasia – pažinimą, kitam – tikėjimą toje pačioje Dvasioje, kitam – gydymo dovaną toje vienoje Dvasioje, kitam – stebuklingus darbus […]. Ir visa tai veikia ta pati Dvasia, kuri dalija kiekvienam atskirai, kaip jai patinka“ (1 Kor 12, 4–11). Tokiu būdu – vienybe ir įvairove – Dvasia nuolat kuria Bažnyčią ir bendruomenes.
Įsūnystės Dvasia
Šventoji Dvasia yra Jėzaus – Sūnaus Dvasia. Ji leidžia mums tapti Dievo vaikais ir bendrauti su juo kaip su mylinčiu Tėvu! „Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai. Jūs gi esate gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įvaikystės Dvasią, kurioje šaukiame: Aba, Tėve! Ir pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai“ (Rom 8, 14–15). Ji yra mumyse maldos, pasitikėjimo ir laisvės (2 Kor 3, 17) Dvasia. Ji veda į tiesos pilnatvę, leisdama pamažu atsiminti ir suvokti Jėzaus žodžius ir pažinti Dievą „iš vidaus“ (Jn 14, 26; 16, 13; 1 Kor 2, 10–16). Ji atskleidžia, kur yra melas ir kur tiesa (Jn 16, 8–11). Ji padeda drąsiai liudyti (Apd 1, 8). Taip, kaip ji nužengė ant Marijos, kad ši pradėtų Jėzų, ji nužengia ant Bažnyčios ir ant kiekvieno, kad „pagimdytume“ Kristų pasauliui. Nes ji duoda mums paties Sūnaus bruožus (Dvasios vaisius – „požymius“, įvardintus Gal 5, 22–23).
Iš tikrųjų – Šventoji Dvasia nėra abstrakti! Mums gera skaityti šiuos tekstus, peržvelgti savo patirtį ir su dėkinga nuostaba atpažinti Šventąją Dvasią, labai konkrečiai veikiančią mumyse. „Jūs ją pažįstate, nes ji yra pas jus ir bus jumyse!“ (Jn 14, 17).
Ses. Benedicte Rollin RA
(Pirmą kartą publikuota Magnificat, 2010, Nr. 3, p. 4–8)
