01
04 /
2010
Kasmet Velykų dienomis sekti Evangelijų perteikiamą Jėzaus Kristaus Kančią tikinčiajam ir visai Dievo tautai yra širdies poreikis. Nuo vakarienės, kurią Viešpats valgė su savo mokiniais prieš kentėdamas, iki jo pasirodymo jiems kitą sekmadienį visi jo veiksmai ir visų pirma jo mirtis bei prisikėlimas yra išganingi, visi jo žodžiai yra išganymo žodžiai.
Bažnyčia visada su ypatingu stropumu šventė tris dienas, „kurių metu Kristus kentėjo, ilsėjosi ir prisikėlė“ (šv. Ambraziejus). Todėl velykinis Viešpaties Kančios ir Prisikėlimo tridienis suspindi kaip liturginių metų viršūnė. Prasidėjęs Didžiojo ketvirtadienio vakaro Mišiomis, jis pasiekia kulminaciją Velykų vakarą Šventosios Nakties – Velyknakčio – vigilija, kuri apima visą Kristaus Paschos – Velykų – šventimą.
Velykų tridienio šventimas pasiekia kiekvienos krikščionių bendruomenės gyvenimo gelmę, nes visa Dievo tauta dalyvauja Kristaus „perėjime“ pas Tėvą (Pascha – Velykos – reiškia perėjimą). Velykų naktis yra didžioji metų krikšto naktis, ir tikinčiųjų malda ypač sustiprėja per šias dvi dienas, kai katechumenai rengiasi netrukus numirti ir prisikelti su Kristumi.
Visi krikščionys asmeniškai išgyvena savo Velykas – Paschą – Perėjimą, atnaujindami savo Krikšto pažadus ir dalyvaudami eucharistiniame pokylyje. Todėl apie visą Velykų Tridienį galima pasakyti tai, ką vienas seniausių liturginių dokumentų nurodo kalbėdamas apie Šventąją Naktį – Velyknaktį: „Tegu visa tauta būna šviesoje.“ (Hipolito Kanonas)
„Magnificat“ redakcija
