01
12 /
2015
Šimtininko tarno pagydymas
Sugrįžus į Kafarnaumą, prisiartino prie Jėzaus šimtininkas, maldaudamas: „Viešpatie, mano tarnas guli namie paralyžiuotas ir baisiai kankinasi.“ Jėzus jam tarė: „Einu pagydysiu jį.“ Šimtininkas atsakė: „Viešpatie, nesu vertas, kad užeitum po mano stogu, bet tik tark žodį, ir mano tarnas pasveiks. Juk ir aš, pats būdamas valdinys, turiu sau pavaldžių kareivių. Taigi sakau vienam: ‚Eik!‘, ir jis eina; sakau kitam: ‚Ateik čionai!‘, ir jis ateina; sakau tarnui: ‚Daryk tai!‘, ir jis daro.“ Tai girdėdamas, Jėzus stebėjosi ir kalbėjo einantiems iš paskos: „Iš tiesų sakau jums: niekur Izraelyje neradau tokio tikėjimo! Todėl aš jums sakau: daugelis ateis iš rytų ir vakarų ir susės Dangaus Karalystėje prie stalo su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu.“
Kontekstas
Trys evangelistai – Matas, Lukas ir Jonas – pasakoja apie šimtininko vergo arba sūnaus išgydymą. Kiekvienas iš evangelistų, naudodamasis tuo pačiu įvykiu ir, kad galėtų geriau atliepti to laiko krikščioniškos bendruomenės poreikius, pateikia savo tų įvykių versiją su kiekvienam būdingais elementais: Mato ir Luko Evangelijose Jėzus yra Kafarnaume, Jono – Galilėjos Kanoje; Mato ir Jono pasakojime pats šimtininkas ateina pas Jėzų, Luko – šimtininkas siunčia žydų kilminguosius. Tačiau iš esmės pasakojimo struktūra lieka daugmaž ta pati: centre – dialogas tarp Jėzaus ir šimtininko, o tarno ar sūnaus išgijimą nulemia šimtininko tikėjimas.
Kafarnaumas – uostamiestis, įsikūręs prie Tiberiados ežero šiaurės vakaruose. Tai buvo pasienio miestas, verslininkų, vilkstinių su prekėmis praėjimo vieta. Tai ir Simono Petro gimtasis miestas, kuriame Jėzus praleido daug laiko evangelizuodamas ir gydydamas to krašto žmones (plg. Mt 4, 13. 17). Šiame mieste buvo ir muitinės punktas (Mk 2, 13).
Ant „palaiminimų kalno“, nuo kurio dabar besileidžiantį regime Jėzų (plg. Mt 8, 1), Jis pasakė vieną žinomiausių – Kalno – pamokslą (plg. Mt 5–7): mokė melstis, mylėti priešus ir slaptoje daryti gailestingumo darbus. O Jis pats? Po ilgų kalbų, sugrįžęs į Kafarnaumą, Jėzus susiduria su pasauliu, kuriame, atrodo, Jam nebėra vietos, nes šis jau užimtas ir valdomas Jam priešiškų netyrųjų dvasių (plg. Mt 8, 16). Išgydydamas raupsuotąjį, šimtininko tarną ir Petro uošvienę, Jėzus ne tik atskleidžia savo atėjimo tikslą – kad Jis atėjęs gelbėti, išlaisvinti pavergtą žmogų, – bet ir savo giliąją tapatybę: Jo asmenyje į pasaulį atėjo Dievo Karalystė. Ir toji Karalystė visų pirma paliečia žmonių kūnus: kūnus, apsėstus demonų ar trikdomus netyrųjų dvasių, kūnus, sukaustytus įvairiausių ligų. Kitaip tariant, pavergtas ir kenčiantis žmogaus kūnas yra tai, į ką pirmiausia nukreipta Jėzaus veikla. Apie tai ir pasakoja ši Evangelijos ištrauka.
Įprastai Senajame Testamente kunigas turi atskirti tai, kas yra šventa, sakralu, nuo to, kas profaniška; tai, kas švaru, nuo to, kas netyra. Remdamasis šia atskyrimo galia, jis turi teisę leisti ar neleisti asmenims dalyvauti šventyklos liturgijoje. Senasis Testamentas išskiria tris kategorijas žmonių – atstumtųjų – kuriems tik iš tolo būdavo leidžiama dalyvauti Izraelio religiniame kulte. Tai
– raupsuotieji, dėl ligos laikomi nešvariais ir ištremiami gyventi paribyje, už miesto ribų (plg. Kun 13, 46);
– pagonys (goyim), kurie Jeruzalės šventyklos kulte galėjo dalyvauti tik būdami išoriniame šventyklos kieme, vadinamajame „pagonių kiemu“;
– moterys, kurios galėjo dalyvauti Šventyklos kulte tik vadinamajame „moterų kieme“, ir kurioms nebuvo leidžiama įeiti į vidinį „Izraelio kiemą“.
Įdomu pastebėti, kad šv. Matas aštuntame savo Evangelijos skyriuje pasakoja apie trijų atstumtų ar nedalyvaujančių visuomenės gyvenime žmonių išgydymus (8, 1–17): raupsuotojo, šimtininko tarno ir Petro uošvės. Matas neatsitiktinai raupsuotojo išgydymą mini kaip pirmąjį Jėzaus darbą po Kalno pamokslo. Raupsuotojo pagijimas liudija Jėzaus dieviškumą. Raupsai negali sutepti Kristaus. Priešingai, Jis, būdamas Dievas, turi galią juos išgydyti. Tamsa negali užgožti šviesos. Šventasis stipresnis už nuodėmę. Vėliau Jis išgydys pagonį – šimtininko vergą. Ir moterį – Petro uošvę. Išgydydamas šiuos asmenis, Jėzus neapsiriboja tik kūno pagydimu arba žmogiško orumo sugrąžinimu, bet suteikia pilnos bendrystės su Dievu galimybę. Žydams tai ir yra tikrasis gyvenimas.
Komentaras
Dabar sustokime prie antrojo, romėnų šimtininko tarno, išgydymo. Tai vienintelis išgydymo pasakojimas, kurį aprašo Matas, bet kurio nėra Evangelijoje pagal Morkų. Kas yra šimtininkas? Kodėl jo tikėjimas vertas Jėzaus pagyrimo?
Evangelija pagal Matą apie šimtininką beveik nieko nepasako. Žinome, kad jis atlieka tarnystę Kafarnaume ir labai rūpinasi savo aplinkiniais. Lietuvių kalbos žodynas šimtininką apibūdina kaip tą, kuris vadovauja šimtui karių. Jis yra romėnų karinio junginio vadas. Kitaip tariant, karininkas. Vyriška, drausmės reikalaujanti pareigybė. Šimtininkas neabejoja, kad jam įsakius pavaldiniai besąlygiškai vykdys tai, kas įsakyta.
Žydams šimtininkas yra pagonis ir okupantas. Taigi vertas paniekos ir atstūmimo. Tačiau savo elgesiu ir pasitikėjimu jis nustebina Jėzų: „Niekur Izraelyje neradau tokio tikėjimo!“ (Mt 8, 10) Jėzus stebėjosi šio vyro tikėjimu ir savo Tėvo veikimu jame. Atrodo, lyg Jėzus būtų suvokęs kokį naują dalyką apie Tėvo Jam patikėtą pasiuntinybę ir pasijuto sujaudintas. Evangelijos kalba apie Jėzaus nuostabą tik du kartus: čia ir Mt 15, 28. Kaip Mesijas, Jėzus yra siųstas pirmiausia pas pražuvusias Izraelio namų avis (Mt 15, 24). Tačiau Evangelijose mes regime ne vieną pagonį, ateinantį ieškoti pagalbos pas Jėzų. Paradoksalu tai, kad šie pagonys, romėnų šimtininkas ar kanaanietė moteris, sulaukusi tokio paties savo tikėjimo apibūdinimo kaip ir šimtininkas (Mt 15, 21–28), tvirtai tiki Jėzumi ir Jo žodžio galia, o izraelitai nuolat svarsto, abejoja, ir spendžia žabangas, kad pagautų Jėzų kalboje ir galėtų apkaltinti.
Aprašydamas šią istoriją, Matas ne tik pabrėžia tikėjimo svarbą, bet ir įspėja apie liūdnus netikėjimo padarinius – dėl netikėjimo karalystės vaikai bus išmesti laukan į tamsybes (Mt 8, 12). Šis įspėjimas dar ne kartą nuskambės Naujajame Testamente. Laiško žydams autorius primena, kad dėl netikėjimo Mozės karta neįėjo į Pažado žemę (Žyd 3, 19). O Paulius Laiške romiečiams rašo: „Dėl netikėjimo kilmingos Izraelio alyvmedžio šakos buvo nulaužtos.“ (Rom 11, 20) Ar šis įspėjimas taikytinas tik Izraeliui? Žinoma, ne. Kaip anuomet Jėzus kalbėjo žydams, taip šiandien perspėja ir krikščionis: „Ne kiekvienas, kuris man šaukia: ‚Viešpatie, Viešpatie!‘, įeis į Dangaus Karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią.“ (Mt 7, 21)
Evangelistas Matas atskleidžia ir kitą šio nestandartinio karininko savybę. Jis rūpinasi paralyžiuotu savo tarnu. Gerbia jį. Atrodytų, tokio rango romėnų karininkui neturėtų skaudėti galvos – vienu tarnu daugiau ar mažiau. Juk to meto suvokimu vergas nebuvo vertinamas kaip žmogus. Jis yra šeimininko nuosavybė. Jam nemokama alga. Visa, ką vergas daro, jam yra privaloma. Jis tėra gyvas daiktas, kuriuo naudojamasi, o kai sugenda ar sudyla, išmetamas lauk. Šiame tekste skaitome, kad šimtininkas tarnu rūpinasi. Lieka atviras klausimas, ką šimtininkas prašo išgydyti: vergą, tarną ar savo sūnų?
Evangelistas Lukas 7, 2 naudoja žodį doûlos, kuris, be jokios abejonės, reiškia vergą, tarną. Evangelistas Jonas nedviprasmiškai kalba apie karaliaus valdininko sūnų (o` ui`o.j). Tačiau Matas palieka abi galimybes. Jo Evangelijoje randame graikišką žodį paîs, kuris pažodžiui reiškia „vaikas“. Atsižvelgiant į kontekstą, šis žodis gali būti verčiamas ir kaip „sūnus“ ar „dukra“ (plg. Mt 8, 6; Jn 4, 51) ir kaip „tarnas, vergas“ (plg. Lk 1, 54; Apd 4, 25). Gal ir neatsitiktinai! Šimtininkui tarnas, kuriuo jis taip rūpinasi, tampa tarsi jo tikru vaiku, sūnumi.
Liga! Visose kultūrose sveikata yra laikoma būtiniausiu gėriu. Tuo tarpu liga yra trapumo, silpnumo, kančios, blogio simbolis. Tačiau liga gali netikėtai tapti ir susitikimo su Dievu vieta. O kartu ir užuojautos, broliškos meilės ir pagalbos vieta. Paralyžius! Tai liga, atimanti iš žmogaus jėgas ir prikaustanti jį prie lovos. Šiame tekste paralyžius yra tarsi personifikuotas blogis. Blogis pasižymi tuo, kad jis atima iš kitos būtybės tai, kas jai iš prigimties priklauso, šiuo atveju sveikatą, galimybę vaikščioti, tarnauti, taip padarydamas žmogų supančiotą ir bejėgį. Liga nužmogina. Paralyžius atsiskleidžia kaip raiščiai, įkalinantys ligonį savyje, priversdami jį likti sustingusį, neveiklų ir neleidžiantys jam atsistoti ant kojų, tai yra priimti žmogišką (vertikalią) padėtį. Skausminga situacija, ypač žinant, kad liga yra nepagydoma. Ir vis dėlto šimtininkas nepraranda vilties.
Jis kreipiasi į Jėzų ne kaip į mokytoją ar gydytoją, bet kaip į Kyrios (ku,rie), t. y. kaip į Viešpatį. Mato Evangelijoje šimtininkas ateina pats prašyti Jėzaus išgydyti jo tarną, o ne per tarpininkus, kaip skaitome Luko Evangelijoje. Šimtininkas ateina pas Jėzų kaip pas Viešpatį, bet pats jaučiasi nevertas, kad Jėzus užeitų į jo namus. Jo nevertumo išgyvenimas stebina, nes Romos imperija, jos kultūra atspindi tobulą pasaulį: romėniškuose legionuose, romėnų teisėje, viskas yra iki tobulumo organizuota, sutvarkyta, aišku, niekas nepalikta atsitiktinumui. Tuo tarpu šimtininkas, prie jo prisiartinus Jėzui, atskleidžia savyje tam tikrą trūkumą, nesėkmę, kažin ką, ko jis negali valdyti: Nesu vertas… Šimtininkas tarsi prisiima vergo niekingumą, jo nevertumą. Jis paprašo Jėzaus tarti tik žodį ir to pakaks.
Žodis! Dievo žodis yra kuriantis, gydantis, atleidžiantis. Dievas tarė ir visa atsirado. Dievas tarė žodį ir žmogus pagijo! Dievas pajėgus įvykdyti tai, ką Jis taria. Jo žodis veiksmingas. Jėzaus tartas žodis šimtininkui bus „Eik“. Tai žodis, kviečiantis į gyvenimą, į gyvenimą, kuris yra dinamiškas. Šį Jėzaus kuriantį ir gydantį žodį „išgirdo“ šimtininko tarnas. Buvęs paralyžiuotas, tai yra negalintis net pajudėti, tarnas vėl gali eiti. Jis vėl gali tarnauti savo šeimininkui.
Įdomus ir kitas dalykas. Šimtininkas lygina savo karininko amatą su Jėzaus misija. Jis priskiria Jėzui tokią pat veiksmingą galią įsakinėti, kokią turi jis pats. Pirmiausia jis būdamas valdinys paklūsta, o kartu turėdamas sau pavaldžių kareivių liepia jiems paklusti kaip pats paklūsta. Tačiau šimtininkas pripažįsta, kad Jėzaus valdžia didesnė. Šimtininkas įsakinėja tik kareiviams, o Jėzus ligoms ir piktosioms dvasioms. Pakanka tik vieno Viešpaties žodžio: Tik tark žodį… Tačiau šioje istorijoje įvyksta stebuklas. Tarną išgydo ne Jėzaus ištartas žodis, bet šimtininko tikėjimas: Eik, tebūnie tau, kaip įtikėjai! (13 eil.). Šiuo atveju „tikėti“ yra beveik sinonimas „norėti“ (15, 28). Viešpats paklūsta mūsų tikėjimui, Jis pritaria mūsų valiai, trokštančiai gėrio. Jėzus pagydo šimtininko tarną, remdamasis žmogaus tikėjimu. Kad šimtininko tikėjimas išsiskleistų visu grožiu ir jėga, užteko susitikimo su Jėzumi, užteko vieno Jėzaus žodžio. Kad įvyktų stebuklas, pakako Jėzaus artumo.
Ši Evangelija mums dar kartą atskleidžia tikrąjį Jėzaus veidą, Jo dievišką tapatybę, misiją šioje žemėje. Jėzus yra gyvenimo ir mirties Viešpats. Jis atėjo į žemę ne pražudyti, bet gelbėti. Jėzus pirmiausia eina pas tuos, kurių visi vengdavo ir kuriuos atstumdavo. Nesvarbu, ar tai bus muitininkas, ar nusidėjėlis, netyros dvasios apsėstas ar sergantis nepagydoma liga. Štai pagrindinis Dievo noras: sugrąžinti žmogų į gyvenimą, į jo asmens pilnatvę – glaudų ryšį su Dievu ir su kitais.
Kun. Kazimieras Milaševičius OSB,
Palendrių Šv. Benedikto vienuolynas
