Viešpaties Jėzaus gimimo istorija Valandų knygoje

Valandų knygos – Mažosios Švč. Mergelės Marijos valandos – jau ankstyvuoju krikščionybės laikotarpiu tapo neatskiriamos nuo vienuolynų gyvenimo. Čia sudėtos maldos buvo skirtos visiems liturginiams metams – adventui, gavėniai, eiliniam laikui, taip pat ir paros metui, pradedant Rytine ir baigiant Naktine liturgine valanda. Tad Valandų knygą galima būtų laikyti ir liturginiu kalendoriumi. Tekstus joje papildydavo miniatiūros, sujungtos į teminius ciklus, atskleidžiančius Jėzaus Kristaus ir Švč. Mergelės Marijos gyvenimo istoriją. Vieną ar kitą šios istorijos pasakojimą papildydavo dažniausiai vienuolių skriptorių, vėlesniais šimtmečiais ir pasauliečių dailininkų, sukurta iliuminacija. Ankstyvojo gotikos laikotarpio miniatiūros neatsiejamos nuo inicialų, kuriuos meistrai derindavo su ornamentais, vėliau prie jų jungdavo ir evangelinius siužetus, primenančius altorių paveikslus ar sieninės tapybos atvaizdus.

Pagal tradiciją advento ir Kalėdų laiko iliuminacijos perteikdavo pagrindines – Apreiškimo, Kūdikėlio gimimo ir Trijų Išminčių apsilankymo – scenas. Miniatiūras kuriančių meistrų sukauptos žinios apie spalvų pigmentus ir jų paruošimo būdus, auksavimo technika būdavo perduodama iš kartos į kartą. Valandų knygų miniatiūros pagal šalį arba miestą, kuriame būdavo perrašomi rankraščiai, rečiau siejant juos su dailininku ir data, priskiriamos skirtingoms iliuminavimo mokykloms. Prancūzijos gotikos miniatiūrose aptiktume vos pastebimų linijų, taip pat smulkiomis, bet ryškiomis detalėmis dekoruotą ornamentą, apjuosiantį atvaizdo sceną. Italijoje panašaus laikotarpio iliuminacijoms būdingos daugiaspalvės, iš įvairių figūrų sujungtos kompozicijos. Nyderlandų miniatiūros išsiskiria aiškiu piešiniu, giliais mėlynais ir žalsvais tonais pasižyminčia tapyba.

Šiam „Magnificat“ numeriui parinkta iliustracija – Kūdikėlio Jėzaus gimimo scena, perteikta miniatiūroje iš Valandų knygos, sukurta Kalėdų laikui XV a. nežinomo flamandų skriptoriaus. Šiek tiek pridengta metaforiška kalba, ji primena ir kitus reikšmingus evangelinius įvykius, susijusius su Švč. Mergelės Marijos gyvenimo pasakojimu, ypač angelo apreiškimu. Šį pasakojimo tarpsnį atliepia eilutės iš Evangelijos pagal Matą: „Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių.“ Visa tai įvyko, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai, pasakyti per pranašą: „Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų ir jis vadinsis Emanuelis.“ (Mt 1, 21–23)

Miniatiūroje tarsi norėta įprasminti šviesą kaip atvaizdą ir simbolio pilnybę. Joje galima įžvelgti pasakojimą apie Rytų išminčius, atkeliavusius pagarbinti gimusio Jėzaus, pasirodžius danguje žvaigždei: „Ir štai žvaigždė, kurią jie buvo matę užtekant, traukė pirma, kol sustojo ties ta vieta, kur buvo kūdikis.“ (Mt 2, 9)
Miniatiūros pirmajame plane pavaizduotas užgimęs Kūdikėlis Jėzus, tarsi apgaubtas Jo paties spindulių aureole ir spindinčiu nimbu. Šalia atsiklaupusi ir besimeldžianti Švč. Mergelė Marija ir pagarbiai stovintis šv. Juozapas, vienoje rankoje laikantis kepurę, kitoje – piligrimo lazdą. Kūdikėlio Jėzaus pašlovinimo momentą perteikia Švč. M. Marijos žodžiai: „Tebūna man, kaip tu pasakei.“ (Lk 1, 38) Viešpaties Jėzaus į žemę atneštą džiaugsmą atspindi atvaizdo kompozicija, persmelkta gilios mėlynos, begalinės dangaus atspalvių gamos. Tarsi į žemę būtų nusileidęs dangaus skliautas, saugantis patį Viešpaties Jėzaus gimimo slėpinį.

Kūdikėlio Jėzaus gimimą liudijantis pasakojimas gali būti išskleidžiamas ir iš dangaus sklindančios žvaigždės šviesos metafora, kurią miniatiūros meistras tikriausiai norėjo perteikti aukso spinduliais. Iš dangaus sklindantys spinduliai paliečia Švč. M. Marijos ir šv. Juozapo pastogę Betliejuje, apšviečia jų veidus ir drabužius, Švč. M. Marijos apsiaustą ir nimbą, sušvinta danguje, už pastogės, prie laiptų, taip pat suspindi kompoziciją apjuosiančiame arkos apvade.

Tamsiai mėlyna ir aukso spalva padeda įprasminti miniatiūros vaizdinius. Viduramžių mene šioms spalvoms būdavo suteikiamas antgamtiškas matmuo. Jo apibūdinimui naudotasi šviesumo samprata, pati šviesa laikyta pirmaprade tikrovės metafora. Manyta, kad spalvos atsiranda dėl žemiškojo kūno ir skaidraus, švytinčio kūno šviesos susidūrimo. Šviesa dažnai būdavo suprantama kaip atsiveriantis gėris. Kalėdų laiko miniatiūra atskleidžia dieviškumu spindintį Švč. Mergelės Marijos džiaugsmą Jėzumi, tapusiu žemiškosios kūrinijos džiaugsmu ir amžina garbe. Mūsų pasaulio grožis skleidžiasi su Viešpaties šlovinimo žemėje šviesa.

Tamsiame erdvės ūke Švč. Mergelė Marija ir šv. Juozapas yra apgaubti Viešpaties Dievo malonės šviesos. Šalia jų nėra nei piemenėlių, nei trijų išminčių, atskubėjusių aplankyti Kūdikėlio. Šviesos spindulių intarpai, kaip besikeičiantis laikas, tekantys skirtingomis kryptimis, tarsi atšviesdami matinę tamsą, – lyg Kūdikėlio Jėzaus šlovinimo ženklai. Nakties tamsą atverianti šviesa ir tyloje užgirsti žodžiai primena Evangelijos pasakojimą. Netrukus netoliese laukuose nakvojantiems piemenims pasirodys Viešpaties angelas, skelbdamas, kad Dovydo mieste gimė Išganytojas, ir gausi dangaus kareivija giesme garbins Dievą: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ (Lk 2, 14)

Dr. Neringa Markauskaitė

• «