01
02 /
2017
Banga Kulikauskaitė – 45 metų gydytoja, ketvirtus metus gyvenanti su ketvirtos stadijos žarnyno vėžiu. Krikščioniško gyvenimo bendruomenės narė nuolat pati patiria ir kitiems liudija, jog Viešpats ypatingai nori būti su ligoniais. Jis trokšta per sakramentus labai dažnai juos lankyti. Kad ši Kūrėjo svajonė išsipildytų, akušerė ginekologė su bendraminčiais sukūrė internetinę svetainę www.nebijokvezio.lt ir tikisi, kad taip padės sergantiems žmonėms priartėti prie mylinčio Dievo.
Projektas „Nebijok vėžio“ užgimė pernai (2016 m.) vasarį, kai B. Kulikauskaitė gydėsi Ispanijoje, dalyvavo naujų vaistų klinikiniame tyrime. Ispanijos Krikščioniško gyvenimo bendruomenės nariai nusivežė ją į Manrezą, kur Šv. Ignacas Lojola sukūrė savo „Dvasines pratybas“.
Kai šventasis kūrė Pratybas, aštuonias valandas melsdavosi, dar aštuonias patarnaudavo ligoniams Šv. Liucijos ligoninėje. Pirmosios dvasinės pratybos ir įvyko ligoninėje – jos buvo prieinamos sergantiesiems.
„Šv. Ignacas norėjo pasitarnauti visiems, bet ypač ligoniams. Tai mane labai įkvėpė. Suvokiau, kad kiekvienas sunkus ligonis, ypač išgirdęs tokią diagnozę kaip vėžys, yra pakviestas didelėms dvasinėms pratyboms. Jis turi permąstyti visą savo gyvenimą, turi atsistoti mirties akivaizdoje, turi permąstyti santykį su amžinuoju gyvenimu“, – pasakojo gydytoja.
Ji pastebėjo, kad užklupus ligai daugeliui žmonių pritrūksta dvasinių jėgų ją priimti. Tai tik pagilina ligos sukeltą krizę. „Visi puolame ieškoti paties geriausio gydymo. Tikrai medicina tobulėja – vėžys nebėra mirties nuosprendis.
Bet taip pat iškyla mirties klausimas. Kaip tai priimti? Kaip padėti tai priimti artimiesiems? Juk mirtis nėra visko pabaiga, tai vartai į kitą gyvenimą. Ar jau esu padaręs viską, kad patekčiau į šviesą, į meilės akivaizdą? Ar galiu padaryti kažką daugiau, kad tikrai patekčiau į tą meilės gyvenimą?“ – ligos atneštus klausimus vardijo B. Kulikauskaitė.
Manrezoje jai kilo troškimas padėti kuo daugiau žmonių kančios ir mirties akivaizdoje rasti prasmę. Tam ji sumanė pasitelkti internetą. „Labai svarbu lankyti ligonius, bet internetas taip pat yra nebloga priemonė“, – sakė projekto kūrėja.
Liudijimai, malda ir pagalba
Svetainės skyrelių pavadinimai ir struktūra B. Kulikauskaitės galvoje gimė žaibiškai. Grįžusi į Lietuvą ji subūrė komandą, kuri sukūrė interneto svetainę www.nebijokvezio.lt. Ypač entuziastingai idėją priėmė Krikščioniško gyvenimo ir tikėjimo bendruomenės nariai.
Bene svarbiausi svetainėje – žmonių liudijimai, kaip jie išgyveno vėžį Dievo artumoje. „Puslapio idėja – kuo daugiau gyvų pasidalijimų apie tai, kad Dievas gyvas, Jis veikia mūsų ligose ir kovoja už mus. Pasidalijimai yra stiprioji puslapio pusė. Jie brandina žmonėse tam tikrus vaisius, uždega širdis maldai, kančios aukojimui. Jie gali padėti tai kartai, kuri neturi jokių tikėjimo pagrindų“, – pasakojo iniciatorė.
Svetainę sudaro šešios dalys. Skyrelyje „Vieno palydėjimo istorija“ vėžio paliesti žmonės ir jiems patarnaujantys savanoriai liudija savo ligos ar pagalbos sergantiesiems patirtis. Jie teikia vilties, kad Viešpats arti kiekvieno žmogaus.
Rubrikoje „Atperkanti meilė“ rašoma apie kančios įprasminimą ir skausmo aukojimą. „Maldos galia“ siūlo kelis maldos būdus, kurie padės vienytis su Kristumi kančioje.
Skiltyje „Aš jų neapleisiu“ pasakojama apie ligonių patepimą ir Eucharistijos šventimą. Viena ekstraordinarinė Komunijos dalytoja pasakoja, koks stebuklas ligonio namuose švęsti Šv. Mišias ir vežti Gyvąjį Dievą į ligonio namus visai jo šeimai.
Rubrikoje „Medicina“ – viltingi skaičiai, kiek daug žmonių išgelbsti gydymas. Skyrelyje „Mes galime padėti“ pateikiami kontaktai Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje ir Anykščiuose gyvenančių katalikų, kurie gali padėti susitikti su dvasininku – pokalbiui, išpažinčiai, ligonio sakramentui – ar pasirūpinti, kad ligoniui būtų atvežtas Švč. Sakramentas ten, kur jis yra.
Ragino naudotis sakramentais
Gydytoja pastebėjo, kad dabar serga ypač daug žmonių, kurie dėl sovietmečio nepažįsta tikėjimo. O net ir tikintys žmonės turi klaidingą supratimą apie ligonių patepimą ar Švč. Sakramentą ligoniams. Jie nežino arba pamiršta, kad turi pareigą kartą per mėnesį priimti Švč. Sakramentą, net jei negali išeiti iš namų.
„Puslapio tikslas nėra užprogramuoti žmones sveikimui. Tai nėra psichoterapija ar psichoįtaiga. Tikslas – gilinti tikėjimą, padėti pažinti Dievą.
Sirgdama ne tik pati patyriau, kaip gera dažnai glaustis prie Jėzaus per Komuniją, bet kad pats Dievas to trokšta. Daugybę kartų buvo sulaužytos Bažnyčios taisyklės, kad galėčiau priimti Komuniją. Tai rodo, kad Dievas irgi trokšta vienytis su ligoniais. Mūsų pareiga tik sudaryti visas sąlygas, kad Komunija dažniau pasiektų ligonius namuose ar ligoninėse“, – aiškino su vėžiu kovojanti tikinčioji.
Moteris apgailestavo, kad daugelis net ir tikinčių sergančiųjų nesinaudoja visa sakramentų galia. Jie bijo priimti ligonių patepimą, klaidingai manydami, jog tai – „paskutinis“ patepimas, teikiamas prieš mirtį.
„Septynis kartus priėmiau ligonio patepimą ir labai tuo džiaugiuosi. Kaskart sakramentas man atnešdavo didžiulį dvasinį pastiprinimą – viltį, šviesą, troškimą toliau kovoti už gyvenimą ir gyvybę. Norisi padrąsinti visus naudotis tais lobiais, kuriuos turi Bažnyčia“, – sako B. Kulikauskaitė.
Ji ragina savo likimo draugus kuo dažniau priimti ir Švč. Sakramentą. „Man patiko kunigo Artūro Kazlausko mintis, kad tabernakulis buvo sukurtas ne tam, kad Dievas ten būtų įkalintas, bet priešingai – kad galėtų kiekvieną akimirką pasiekti ligonius: kad būtų paimtas ir nuneštas ligoniams ir galėtų kartu kovoti su liga, blogiu ir mirties kultūra“, – pasakojo Krikščioniško gyvenimo bendruomenės narė.
Savanoriai, kurių kontaktai skelbiami puslapyje, kaip tik ir padeda ligoniams kuo dažniau priimti sakramentus – Susitaikinimo, Ligonių patepimo, Eucharistijos.
Tikėjimo ir tarnystės vaisiai
Nors projektas gyvuoja dar labai trumpai, jau matomi pirmieji vaisiai. Žmonės lankosi svetainėje, skaito tekstus ir skambina savanoriams bei kunigams, prašydami susitikti, pasikalbėti, padėti priimti sakramentus ir patirti Dievo artumą.
Kai kurie besikreipiantys ligoniai nėra priėmę Pirmosios Komunijos. „Priklausytų žmogų siųsti į katechumenų mokymus, trunkančius šešias savaites. Ligoniui tai būtų neįveikiamai sunku. Dėl gailestingų ir supratingų ganytojų po nuoširdžios atgailos tokiam žmogui duodama šventoji Komunija“, – pasakojo B. Kulikauskaitė.
Nors moteris serga, ir pati pagal išgales susitinka su Dievo išsiilgusiais sergančiaisiais. Jai didelė dovana susidurti su Dievo alkiu žmonėse ir matyti, kaip Dievas padeda visiems, net ir negyvenusiems pavyzdinio katalikiško gyvenimo.
„Žmonės atranda maldos galią, Dievas stiprina neviltyje ir nuliūdime. Pokalbių su ligoniais būnu labai padrąsinta. Net tie, kurie nepasveiks, žino, kad yra Dievo mylimi, labai brangūs ir neiškeliaus į kažkokią pražūtį, o Dievas pasirūpins ir jų artimaisiais“, – pasakojo projekto iniciatorė.
Ji paliudijo, kad intensyvus dvasinis gyvenimas labai padeda atsilaikyti prieš ligos ir gydymo keliamus sunkumus.
„Nuo tos akimirkos, kai atsirado pirmos metastazės (2013 m. birželį), gydytojai prognozavo, kad gyvensiu iki 2 metų, o aš jau pragyvenau trejus su puse ir dar nemirštu. Liga po truputį plinta, bet labai palengva. Niekas negali pasakyti, kiek dar gyvensiu.
Viršijau visus statistinius vidurkius ir prognozes. Statistika nieko nereiškia. Intensyvus dvasinis gyvenimas, kurį gyvenu, man padėjo įveikti visus ligos ir gydymo iššūkius. Esu dėkinga Dievui už šiuos gerokus viršvalandžius“, – šypsojosi pašnekovė.
Per visus ligos metus buvo vos kelios dienos, kai ji nepriėmė Švč. Sakramento. Vos galėdama paeiti, ji padedama žmonių eidavo į mišias arba prašydavo jai atnešti Komuniją į lovą.
„Švč. Sakramentas man yra meilės ženklas – meilės valgis, meilės gėrimas. Jis atliepia į mano širdies tobulos meilės ilgesį ir uždega ją dar didesne meile Jėzui“, – pasakojo gydytoja.
Savo kentėjimus akušerė ginekologė aukoja už gyvybę. Jai skaudu, kad pasaulyje nevertinama užsimezgusių kūdikių gyvybė ir daromi abortai; taip pat kad Sirijoje, Čečėnijoje, Afganistane ir kitose šalyse žmonės žūsta nematomuose ar matomuose karuose. Kaskart įveikusi mintis apie eutanaziją, ji sustiprėja ir mato, kiek daug Dievas daro jos vaikų ir draugų gyvenime.
„Neabejoju, kad kiekviena kančia, suvienyta su Kristaus kančia, tampa pasaulį atperkančia priemone“, – įsitikinusi svetainės nebijokvezio.lt iniciatorė.
Reikalinga kunigų pagalba
Projektas dar nebaigtas. Dabar itin reikalingi kunigai, kurie galėtų aprašyti sakramentus suprantama kalba tiems, kurie visiškai nauji Bažnyčioje ir neturi jokios tikėjimo tradicijos.
„Dabartinis iššūkis – rasti tekstų ar žodžių, kaip kalbėti žmonėms, kurie neturi jokių tikėjimo pagrindų. Svarbu ugdyti poreikį sakramentams. Aktualiausia atskleisti ligonio sakramento ir Eucharistijos sakramento grožį. Tas svetainės skyrelis dar labai tuščias“, – sakė B. Kulikauskaitė.
Norintys prisidėti prie projekto vystymo ar tarnysčių, gali rašyti el. pašto adresu irena.marr@gmail.com
Taip pat visi kviečiami melstis už didesnį ligonių atsivėrimą Viešpačiui.
Sigita Lanauskienė
