01
04 /
2013
Balandžio mėnesio „Magnificat“ viršelyje atsiveria spindinčios šviesos persmelktas paveikslas „Nelaikyk manęs!“, kurį apie 1654 m. nutapė olandų dailininkas Vilemas Drostas (Willem Drost). Žinios apie šio talentingo dailininko gyvenimą ir kūrybą gana šykščios, bet paskutiniu metu kai kurie paveikslai, anksčiau buvę priskirti Rembranto (Rembrandt van Rijn) teptukui, dabar atributuoti kaip V. Drosto nutapytos drobės (pavyzdžiui, 1654 m. jo sukurtas „Jaunos moters, rankose laikančios knygą, portretas“ daugiau nei 300 metų buvo priskiriamas Rembrantui). Tai nestebina, nes apie 1650 m. V. Drostas pradėjo mokytis tapybos ir grafikos meno būtent Rembranto dirbtuvėje, o vėliau buvo pripažintas kaip vienas kūrybingiausių jo pasekėjų. Antai 1654 m. Rembrantui nutapius paveikslą „Virsavija“, šio kūrinio įkvėptas jo mokinys tais pačiais metais, ta pačia tema ir tuo pačiu pavadinimu sukūrė savo paveikslą. Anuo metu tai buvo įprasta. Kita vertus, tai liudija, kad jaunasis tapytojas buvo gerai įvaldęs savo mokytojo manierą.
Negausus Vilemo Drosto palikimas visų pirma siejamas su gimtuoju Amsterdamu. Vėliau, apie 1655 m., jis buvo išsiųstas į Romą, kurioje neužsibuvo, o išvyko į Veneciją. Šiame mieste 1659 m. vasario 15 d. dailininkas Vilemas Drostas mirė, sulaukęs vos dvidešimt šešerių. Jis kūrė biblines, istorines ir simbolines kompozicijas bei portretus.
Vilemui Drostui (1633–1659 m.) tebuvo dvidešimt vieneri, kai jis aliejiniais dažais ant drobės nutapė paveikslą „Nelaikyk manęs!“ (pagal Jn 20, 14–17), kuris saugomas Vilhelmhoės pilies muziejuje, Senųjų meistrų paveikslų galerijoje, garsėjančioje didžiausia Rembranto kūrinių kolekcija. Atkreiptinas dėmesys, kad brandžiojo baroko metu Prisikėlusiojo Jėzaus temos išties buvo labai populiarios. Prisimenant, kad baroko epochos idealas buvo pamaldus žmogus, trokštantis įsirašyti į amžinąją istoriją, tai savaime suprantama. Tad baroko dailėje aptariamuoju metu ypač dažnai buvo tapomi paveikslai, kuriuose vaizduojami Prisikėlusiojo Kristaus pasirodymai mokiniams. Baroko tapytojai ypač mėgo vaizduoti šv. Marijos Magdalenos susitikimą su Prisikėlusiuoju; tai vienas populiariausių anų laikų siužetas. Drosto nutapytame paveiksle šis siužetas atsiskleidžia keliais skirtingais raiškiais aspektais. Todėl pirmiausia glaustai prisiminkime evangelinio siužeto, kuriame daug įsimenančių dialogų, esminius įvykius: prisikėlęs Jėzus pasirodė Marijai Magdalenai, kai ji raudodama stovėjo palei kapą. Pradžioje ji neatpažino Jėzaus, manydama, kad tai sodininkas. Tik pašaukta vardu sušuko: „Rabuni!“ O „Jėzus jai tarė: „Nelaikyk manęs! Aš dar neįžengiau pas Tėvą. Verčiau eik pas mano brolius ir pasakyk jiems: ‚Aš žengiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą‘.“ (Jn 20, 17)
Nors šio ikonografinio tipo paveiksluose beveik visada vaizduojamos tik dvi – Jėzaus ir Marijos Magdalenos – figūros, vis dėlto tiek viduramžių, tiek renesanso bei baroko dailėje ne kartą matome tris ar net keturias. Marija Magdalena dažniausiai klūpo, o stovinčio Jėzaus figūra ne visada tapoma dešinėje pusėje. Peržiūrėjus per šešiasdešimt įvairiu laiku kurtų šio ikonografinio tipo paveikslų reprodukcijų, akivaizdu, kad Drosto nutapytas paveikslas yra išskirtinis tiek kūrinio visuma, tiek ir gilinantis į atskiras detales. Taigi pažvelkime į jį atidžiau.
Stačiakampio formato drobėje prieš mus – tarsi iš amžinybės akimirkai išniręs ir užfiksuotas vaizdas… Tykus abiejų figūrų, veidų, pozų, gestų ritmas. Tiksliai subalansuota kompozicija – figūrų išdėstymas, sumanus spalvų paskirstymas, šviesokaita – visa tai padeda giliau suvokti paveikslo idėją. Abi figūros nutapytos pirmame plane: kairėje – suklupusi Marija Magdalena į priekį ištiestomis rankomis, dešinėje – į ją pasisukęs stovintis prisikėlęs Jėzus, kurio pėdose matyti vinių dūriai. Per laiką patamsėjusio paveikslo foną sudaro šalto žalsvo kolorito medžių guotas kairėje ir akmens uolos dešinėje. Drobės apačioje ant žemės už Jėzaus įstrižai guli kastuvas, primenantis sodininko įvaizdį. O už Marijos Magdalenos figūros matome nutapytą aukso spalva švytintį aliejų indelį. Paveiksle raiškiai perteiktas Prisikėlusiojo atpažinimo momentas per nuostabiai nutapytą šventosios figūrą. Ji vilki raudona suknele, paryškinta balkšva skraiste. Jos kiek palenkta galva, iškalbingos rankos, vidinis susikaupimas, išgyvenus atpažinimo džiaugsmą, yra tarsi priesakas mums, tikintiems dabarties žmonėms.
Prisikėlusio Jėzaus figūra išties ypatinga: susisupęs į skraistę, jis iškyla visu ūgiu kaip pati šviesiausia drobės dalis. Pasisukęs į klūpančią Mariją Magdaleną, Jėzus žvelgia į ją iš viršaus žemyn. Ankstyvo ryto šviesa apšviečia dalį Marijos Magdalietės figūros, tuo tarpu ta pati ryto šviesa suteikia Jėzaus figūrai kažką neapčiuopiama, antgamtiška. Prieš mus akivaizdi įdvasinta tikrovė.
Deja, 1977 m. pasižymėjo siaubingais išpuoliais naikinant paveikslus muziejuose ir bažnyčiose (tai daręs sutrikusios psichikos asmuo Kaseleris suimtas 1977 m. spalį). Senųjų meistrų paveikslų galerijoje pasikėsinta į keturis paveikslus, vienas jų – mūsų aptartasis Vilemo Drosto kūrinys „Nelaikyk manęs!“. Būtent šis ypatingas paveikslas labiausiai nukentėjo, kadangi rūgštis šliūkštelėta tiesiog į Prisikėlusiojo veidą. Vis dėlto po trisdešimties metų, ištobulėjus restauravimo ir rekonstrukcijos technikai, paveikslas buvo išgelbėtas. 2007 m. jis sugrįžo į Senųjų meistrų paveikslų galeriją.
Prof. dr. Laima Šinkūnaitė
