01
04 /
2017
Šį mėnesį norisi praskleisti užsklandą ir prisiminti tikėjimo kankinę, Dievo tarnaitę Adelę Dirsytę. Balandžio 15-oji – jos gimimo žemei diena. Jau septyniolika metų, kai Kauno arkivyskupijoje pradėta jos beatifikacijos byla.
Keletas biografijos faktų
Adelė Dirsytė gimė 1909 m. balandžio 15 d. Pramislavos vienkiemyje, Šėtos parapijoje, Agotos ir Antano Dirsių šeimoje. Tai buvo šeštasis vaikas šeimoje. Būdama aštuonerių, pradėjo lankyti Aukštųjų Kaplių pradžios mokyklą. Vėliau mokėsi Šėtos progimnazijoje. Metai, praleisti šioje ugdymo įstaigoje, lėmė Adelės pasiryžimą visuomet tarnauti žmonėms. Čia dėstė kunigai, tuo metu dirbę Šėtos parapijoje – Jurgis Tilvytis ir Feliksas Kapočius, būsimasis Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios statytojas, direktorius Jonas Misiūnas, mokytojai Jadvyga Tilvytytė, Stasys Jauniškis ir kiti. Baigus šią progimnaziją, Adelė Dirsytė 1925 m. priimta į Kėdainių gimnaziją. Čia įsitraukė į ateitininkų veiklą. 1928 metais pradėjo studijuoti Lietuvos universitete, Teologijos-filosofijos fakultete. Pasirinko Filosofijos skyrių, studijavo vokiečių kalbą. A. Dirsytei dėstė žinomiausi to meto mokslo žmonės: Juozas Eretas, vyskupas Mečislovas Reinys, Maironis, Stasys Šalkauskis, Vincas Mykolaitis-Putinas ir kt. Adelė įsitraukė į naujai suburtą ateitininkų „Birutės“ draugiją, kurios šūkis buvo „Tikėjimas, Viltis, Meilė“. Nuo 1931 metų šioje draugijoje ėjo metraštininkės pareigas.
1932 metais mirus tėvui Adelė, negavusi diplomo, studijas nutraukia. Tačiau žinoma, kad nelankydama paskaitų ji išlaikė reikiamus universiteto egzaminus ir 1937 metais gavo diplominio darbo užduotį. Neapleido ir veiklos katalikiškose organizacijose: organizavo knygų leidimą, bendradarbiavo spaudoje, rengė kursus, rūpinosi „Carito“ reikalais, važinėjo po visą Lietuvą skaitydama paskaitas. Savo straipsniuose ypatingą dėmesį skyrė moterų dorai ir motinystei.
Adelė Vilniuje – tikėjimo liudytojų susitikimo mieste
XX amžiaus 5 dešimtmečio pradžia mūsų tautai – ypatingų išbandymų ir ypatingos Dievo meilės laikas. Dera pastebėti, kad Vilnius, nepaisant karo meto ir okupacijos, tuomet buvo ir iškilių asmenybių susitikimo vieta. Čia 1939 m. dirbti atvyko kunigas Alfonsas Lipniūnas, kuriam šiuo metu Panevėžio vyskupijoje taip pat pradėta beatifikacijos byla. Kun. A. Lipniūnas greitai rado bendrą kalbą su Vilniaus jaunuomene, studentija. Daugelį žavėjo jo pamokslai Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje. Čia jis organizavo ir vargingųjų šalpą. Universitete atkūrė ateitininkų veiklą. Tiesa, susirinkimai vykdavo jo paties bute mažomis grupelėmis. Čia apaštalinį darbą dirbo ir arkivyskupas Mečislovas Reinys, Adelės dėstytojas, kuriam taip pat pradėta beatifikacijos byla.
Adelė Dirsytė 1940 m. persikėlė į Vilnių, dirbo mokytoja mergaičių gimnazijoje, 1942–1944 m. – Vilniaus 2 valstybinėje vidurinėje amatų mokykloje. Net ir sunkiausiu metu mokytoja stengdavosi dažnai priimti Šventąją Komuniją. Dažnai lankydavosi Katedroje, Šv. Mikalojaus, Aušros Vartų ir kitose bažnyčiose. Ypatingai žavėjo kun. A. Lipniūno pamokslai ir veikla, pradėjo joje bendradarbiauti. Vėliau, vokiečiams kun. Lipniūną suėmus, arkivyskupas M. Reinys ateitininkų vadovu paskyrė kun. Bernardą Baliuką (Baliukonį). Adelė Dirsytė čia vėl aktyvioji ir nepamainomoji pagalbininkė. O ir savo pamokose ji stengėsi plėsti ne tik mokinių intelektualinį, bet ir dvasinį akiratį.
1944 metais Adelė pradėjo dirbti kunigaikštienės Birutės mokykloje, kuri, atėjus sovietinei valdžiai, pervadinta į Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą. Dėstė vokiečių kalbą. Dar vokiečių okupacijos metais Adelė Dirsytė susitikdavo su vienu iš ateitininkijos vadovų Juozu Brazaičiu. Jis savo pareiga laikė ir padėti miško broliams. 1945 m. jis buvo suimtas, tačiau pabėgo iš NKVD rankų ir pasislėpė pas Adelę, tuo metu gyvenusią Sofijos Ladygienės bute. Tai, žinoma, sukėlė grėsmę pačiai Adelei Dirsytei. Netrukus, 1946 m. kovo 6-osios naktį Adelė areštuojama. Nuteisiama už „tėvynės išdavimą ir antikomunistinę veiklą“, kaip ir daugelis kitų iškilių Lietuvos veikėjų.
Viltis tamsoje
Tremtyje, toli nuo Lietuvos, ryškiausiai sužibo Adelės šventumo šviesa. Ji nuteisiama 10 metų. Ta kelionė į tremtį apvainikuoja visą Adelės tikėjimą ir gyvenimą. A. Dirsytei teko patirti kančią tolimoje Užpoliarėje, Taišete, Kolymoje… Net ir čia, rodos, pačiomis nedėkingiausiomis sąlygomis, ji tęsė savo kaip mokytojos misiją. Viena iš kartu ištremtų mergaičių yra užrašiusi tokius žodžius: „Mes buvom nusiminusios. Palikom Lietuvą. Mūsų laukia nežinia. Tuomet Dirsytė mums pradeda pasakoti apie tautos didvyrius, jų drąsą, kančias, pasiaukojimą, skatina mus prisiminti istoriją, pasakoja mums apie mūsų rašytojus, poetus, ragina čia pat, važiuojant, pasimokyti eilėraščių. Ji daug jų mokėjo. Ir mes, monotoniškai dundant traukiniui, kartojam eiles apie tėvynę, ilgesį, meilę. Kartojom, kartojom. Ir – stebuklas! Kur baimė dingo? Mokytoja žinojo, kaip mus išblaškyti, nuvyti baimę, kaip nušluostyti ašaras.“
Liudytojos pasakoja, kad Adelės žodžiai eidavo tiesiai į širdį, jas atgaivindavo, sustiprindavo. Jos tiesiog glausdavosi prie Adelės, nes nuo jos sklido neapsakoma šviesa. Adelė išmokė, kaip prieiti dvasinės išpažinties ir dvasiškai priimti Švenčiausiąjį Sakramentą. Tai buvo maldos ir vilties mokytoja artimui sunkiausiais momentais.
„Marija, gelbėk mus“
Tikriausiai visai neatsitiktinai toli nuo Lietuvos 1953 metų vasario 16-ąją dienos šviesą išvydo maldų rinkinėlis „Marija, gelbėk mus“. Ši knygelė buvo kaip mažas Dovydo akmenėlis prieš milžiną Galijotą. Joje buvo išlaikyta Valandų liturgijos struktūra, buvo galima rasti ryto, vakaro maldas, maldas prieš darbą ir po jo, švenčių maldas, Mišių apmąstymus.
Knygelės „leidimas“ vyko slaptai. Jei kas iš prižiūrėtojų būtų sužinoję, visas, kurios tik prisidėjo prie šios knygelės, būtų nubaudę. Dabar ši knygelė paplitusi po visą pasaulį šimtatūkstantiniu egzempliorių tiražu, išversta į daugybę pasaulio kalbų. 1959 m. lietuvių vienuolių išspausdinta Putname, iki 1963 m. buvo pasirodžiusi anglų (60 000 egz.), vokiečių (45 000 egz.), olandų (450 000 egz.), italų (10 000 egz.), ispanų, portugalų, prancūzų, lenkų, kinų kalbomis. To, ko gero, nė viena lietuviška knyga nėra sulaukusi.
Kankinystės vainikas
Viena liudytojų, Kazimiera Dambrauskienė, pasakoja: „Akyse stovi vienas vaizdas. Mes prie tiesiamo kelio. Gale geležinkelio. Dirsytė stovi prie akmenų krūvos. O iš po skarelės nutekėjusios kraujo srovelės. Tačiau akyse – lengva šypsenėlė. Į Magadaną atplaukėm rudenį, spalio mėnesį. Gyvenom palapinėje. Atsimenu, Dirsytė vieną rytą niekaip negalėjo atplėšti plaukų, prišalusių prie palapinės. Vėliau mane išvežė nuo Magadano. Būdavo, gaudavau laiškelių iš mylimos mokytojos. Paskutinį gavau, kai buvo gavėnia. Klausė, koks momentas iš Kristaus kančios man daro didžiausią įspūdį?“
Adelė, kai tik galėdavo, bendraudavo su visomis tremtyje esančiomis. Kai negalėdavo bendrauti gyvu žodžiu, bendraudavo laiškeliais. Kviesdavo kartu mąstyti. Drauge kalinčioms moterims nuolat primindavo: „Keršto kelias – ne mūsų kelias. Mes galime tik atleisti.“
1954–1955 m. žiemą Adelė buvo išvežta, kankinta, mušama, patyrė daugybinius sužalojimus. Buvo grąžinta pašlijusia sveikata ir psichika. Vėliau vėl išvežta. Oficialiame dokumente užrašyta, kad mirė Chabarovske 1955 m. rugsėjo 26 d. Adelės Dirsytės palaidojimo vieta nežinoma.
Būtų prasminga, kad Adelės Dirsytės – ištvermingosios vilties nešėjos – šventumo garsas vis plačiau sklistų, kad jos tėviškėje Šėtos parapijoje, o ir kitur, būtų deramai įamžintas jos atminimas. Juk tokia auka visada reikalinga ateinančioms kartoms. O ypač šiandien, kada privalu nepamiršti, kas yra žmogus…[1]
Parengė kun. teol. lic. Nerijus Pipiras
1 Parengta pagal Adelė Dirsytė: gyvenimas ir darbai. (sud. Mindaugas Bloznelis) Vilnius. Lietuvos katalikų mokslo akademija.2003.
