24
01 /
2014
SAUSIO 24 D.
Šv. Vincentas Levoniukas ir kiti Palenkės (Pratulino) kankiniai (†1874 m.)
Sausio mėnesį, kai medžiamės už taiką ir krikščionių vienybę, prasminga prisiminti ir kai kuriuos skaudžius istorinius įvykius. 1996 m. spalio 6 dieną popiežius Jonas Paulius II beatifikavo 13 unitų kankinių, Rusijos imperijos kariuomenės kareivių nužudytų Pratulino kaime, Pietinės Palenkės istoriniame regione. Tai buvo unitai, paprasti kaimo valstiečiai, priešinęsi jų šventovės pavertimui cerkve.
Unitai, arba Ukrainos graikų apeigų katalikai – buvusios Lietuvos ir Lenkijos valstybės ortodoksai, 1596 m. sudarę Bresto bažnytinę uniją su Romos Katalikų Bažnyčia. Pagal šią uniją ortodoksai pripažino popiežiaus valdžią ir priėmė katalikybės dogmatiką, bet pasiliko savo liturgiją ir bažnytinę slavų kalbą. Rusijos Ortodoksų Bažnyčia, o ypač carinė administracija, šiai unijai priešinosi. Rusijos valdžia labiausiai baiminosi, kad su Romos Katalikų Bažnyčia susieta Unitų Bažnyčia gali priešintis Rusijos siekiams valdomose teritorijose – rusifikacijai ir išnaudojimui.
Rusijos politika rėmėsi senuoju principu cuius regio eius religio (kas valdo, to religija), tad Rusijos carai visais laikais mėgino palaipsniui sumažinti Katalikų Bažnyčios įtaką ir išardyti Unitų Bažnyčią. Štai 1794 metais carienė Jekaterina II uždraudė Unitų Bažnyčią Ukrainoje. 1839 m. caras Nikolajus I uždraudė unitų veiklą Baltarusijoje ir Lietuvoje. 1827–1839 m. caro dekretais visi unitų vienuolynai buvo sustačiatikinti, iš jų globos atimtos mokyklos, panaikintos bažnytinės provincijos. 1847 m. buvo įsakyta, kad iki šiol išlikusios unitų bažnyčios turi pradėti laikytis ortodoksų liturgijos, o unitų bažnyčios verčiamos cerkvėmis.
Ši politika buvo vykdoma ir Palenkės (Pratulino) parapijoje, kur pašalinus unitų šventiką Rusijos valdžia mėgino paskirti popą. Kadangi parapijiečiai priešinosi, į Pratuliną buvo pasiųsti kareiviai. Sužinoję puolimo datą – 1874 m. sausio 24 d. – parapijiečiai išsiruošė ginti bažnyčios savo pačių kūnais. Kaip pasakojama, prieš eidami į Mišias jie pasipuošė ir atsisveikino su šeimomis, sakydami, kad eina kovoti už šventą reikalą.
Pradžioje Rusijos armijos karininkai bandė išvaikyti žmones, bet šie nesiskirstė. Tada ėmė žadėti „caro malones“, jei prisijungs prie Ortodoksų Bažnyčios, bet ir su tuo unitų tikintieji nesutiko. Karininkai ėmė bauginti bausmėmis, bet Pratulino valstiečiai vis tiek nesitraukė nuo bažnyčios. Tuomet buvo duotas įsakymas užtaisyti ginklus. Pratulino valstiečiai suklaupė melstis ir giedoti religinių giesmių. Jie neįžeidinėjo ir nekoliojo kareivių, vienas kitą stiprino žodžiais: „Saldu mirti už tikėjimą.“
Pirmasis buvo nušautas Vincentas Levoniukas, 25 metų valstietis, paskui jį dar 12 paprastų Pratulino tikinčiųjų: Danielius Karmašas, Lukas Bojko, Konstantinas Bojko, Konstantinas Lukašukas, Bartolomiejus Osypiukas, Anicetas Hryciukas, Filipas Gerylukas, Ignotas Frančukas, Onufrijus Vasylukas, Maksimas Havrylukas, Janas Andreičukas, Michalas Vavžyšukas. Dar 180 parapijiečių sužeista, apie 80 suimta.
Po žudynių nužudytieji buvo užkasti, šeimoms neleista dalyvauti, ir jų laidojimo vieta sulyginta su žeme, kad Pratulino žmonės užmirštų savo kankinius. Tačiau taip nenutiko. 1918 m. iš Pratulino regiono pasitraukus Rusijos kariuomenei, gyventojai pažymėjo laidojimo vietą, o 1990 m. gegužės 18 d. nužudytųjų palaikai buvo iškasti ir perlaidoti šalia Pratulino bažnyčios. 1938 m. nužudytieji buvo pasiūlyti beatifikavimui, tačiau paskelbti palaimintaisiais tik 1996 m. spalio 6 dieną. Nužudytuosus beatifikavo popiežius Jonas Paulius II. 1998 m. žudynių vietoje įkurtas sanktuariumas.
Trylika Pratulino kankinių – tik nedidelė dalelė dėl tikėjimo kentėjusių unitų, tačiau jų paminėjimas kviečia mus prisiminti ir tuos, kurių vardų galbūt istorija nė nežino.
Visi jie buvo paprasti žmonės, todėl neturime daug žinių apie jų gyvenimus. Šiek tiek apie juos papsakojo amžininkai. Visi šie vyrai buvo gilaus ir tvirto tikėjimo.
Vincentas Levoniukas (1849–1874 m.), vedęs, tarnavo dvare. Buvo labai geros širdies, giliai tikintis, geros reputacijos. Sužeistą vyriškį į galvą metęs akmenį pribaigė Rusijos armijos kareivis. Liko žmona Mariana.
Danielius Karmašas (1826–1874 m.), ūkininkas, pavyzdinga šeimos galva, parapijos vadovas, ginti bažnyčios stojo su kryžiumi, kuris ir dabar saugomas Pratulino bažnyčioje. Stovėjo priešakyje. Žuvo 48 metų.
Lukas Bojko (1852–1874) religinigai išauklėtas jaunuolis, nevedęs, ūkininkavo, buvo gerbiamas kaip doras ir tvirto tikėjimo žmogus. Žuvo skambindamas bažnyčios varpu. Jam buvo vos 21 metai.
Bartolomiejus Osypiukas (1843–1874 m.), vedęs, turėjo du vaikus, buvo labai gerbamas kaimynų už sąžiningumą. Puolimo metu sunkiai sužeistas, nuneštas namo, čia ir mirė. Jam buvo 30 metų. Mirdamas meldėsi už savo žudikus.
Onufrijus Vasylukas (1853–1874 m.), ūkininkas, pasižymėjęs dora ir tvirtu tikėjimu. Priešinosi bažnyčios perdavimui popui, nes tai jam būtų reiškę tikėjimo išdavystę. Nužudytas netoli varpinės, našle liko žmona Cecilija.
Filipas Gerylukas (1830–1874 m.), ūkininkas, šeimos galva. Kovojant dėl bažnyčios ragino kitus nepasiduoti ir galiausiai pats padėjo galvą už tikėjimą.
Konstantinas Bojko (1825–1874 m.), neturtingas doras valstietis, vedęs. Mirė nuo sunkios žaizdos galvoje, palikdamas žmoną ir septynis vaikus.
Anicetas Hryciukas (1855–1874 m.), pamaldus doras jaunuolis. Išeidamas iš namų su maistu bažnyčios gynėjams motinai pasakė: „Galbūt ir aš būsiu vertas atiduoti savo gyvybę už tikėjimą.“ Žuvo sulaukęs vos 19 metų.
Ignotas Frančukas (1824–1874 m.) su žmona Elena augino septynis vaikus. Ištikimybė Dievui jam buvo svarbiausias gyvenime dalykas. Ruošdamasis į Pratuliną ginti bažnyčios paprašė žmonos švarių baltinių – tam atvejui, jei nebegrįžtų. Žuvus Danieliui Karmašui paėmė kryžių ir stojo vietoj jo į pirmąsias gretas. Vyriausias iš bažnyčios gynėjų.
Janas Andreičukas (1848–1874 m.), vedęs, su žmona Marina augino du vaikus. Visi jį grbė kaip gerą ir išmintingą vyrą. Išeidamas į Pratuliną atsisveikino tarsi visma laikui. Sunkiai sužeistas dar buvo parneštas namo, bet čia mirė.
Konstantinas Lukašukas (1829– 874 m.), valstietis, vedęs. Sužeistas mirtinai.
Maksimas Havrylukas (1840–1874 m.), vedęs, gerbiamas kaip geraširdis ir doras žmogus. Sunkiai sužeistas, mirė po kelių dienų.
Michailas Vavryšukas (1853–1874 m.), tarnavo dvare, buvo labai vertinamas ir gerbiamas. Sunkiai sužeistas, mirė po kelių dienų namuose.
Šių kilnių parapijos gynėjų drąsa buvo ne akimirkos entuziazmas, bet gilaus tikėjimo ir įsitikinimų išraiška. Jie puikiai suprato ir jautė, kad gyvybes atiduoda dėl Kristaus. Tai buvo jų kaip krikščionių gyvenimo apvainikavimas.
„Magnificat“ redakcija
