01
03 /
2014
Kovo mėnesio „Magnificat“ viršelį puošia austrų dailininko Vincenco Fišerio (Vinzenz Fischer, 1729–1810 m.) paveikslas „Kristus ir samarietė“. Jame vaizduojama scena, aprašyta vienintelėje Evangelijoje pagal Joną. Ketvirtajame šios Evangelijos skyriuje, pavadintame „Jėzus ir samariečiai“ (Jn 4, 1–42), pasakojama, kad Jėzus užsuko į Samarijos miestą, vadinamą Sicharu, ir nuvargęs prisėdo prie Jokūbo šulinio. „Buvo apie šeštą valandą“, t. y. pats vidudienis, kai pasirodė bevardė samarietė moteris, atėjusi semtis vandens. Paveiksle mes matome šį Jėzaus ir moters susitikimą ir „girdime“ tokį pokalbį…
Jėzus taria moteriai: „Duok man gerti.“ Samarietė atsako: „Kaip tu, būdamas žydas, prašai mane, samarietę, gerti?“ Jėzus jai sako: „Jei tu pažintum Dievo dovaną ir kas yra tas, kuris tave prašo: „Duok man gerti“, rasi pati būtum jį prašiusi, ir jis tau būtų gyvojo vandens davęs!“ (Jn 4, 10)
Paveikslo personažų laikysena rodo pokalbio pradžią, nes tolesnis moters šūksnis: „Viešpatie, duok man to vandens, kad nebetrokščiau ir nebevaikščiočiau semtis čionai!“ (Jn 4, 15), arba Jėzaus prisipažinimas, kad Jis yra Mesijas (Jn 4, 26), Vincenco Fišerio tikriausiai būtų nutapytas naudojant stipresnę gestikuliaciją ir veidų išraišką. Samarijos (vidurinės Palestinos srities) peizažas europietiškas, greičiausiai tapytas žvelgiant į Vienos apylinkių giraites, supusias miestą, kuriame gyveno paveikslo autorius. Nespigina pietų kraštų vidudienio saulė, figūras gaubia gaivi žaluma ir debesuotas dangus. Tačiau dailininkas laikosi biblinio teksto lokalizacijos ir dviejų figūrų pokalbį vaizduoja prie šulinio, esančio ant kalno, nes Šventojo Rašto komentatoriai pažymi, kad samariečiai turėjo savo šventyklą ant Garizimo kalno, kurią 129 m. prieš Kristų nugriovė Judėjos karalius Jonas Hirkanas. Kalbėdama su Jėzumi, moteris irgi primena: „Mūsų tėvai garbindavo Dievą ant šito kalno.“ (Jn 4, 20) Samarietės portretas tapytas žvelgiant į europietės moters veidą. Taigi peizažas, gotikinis bokštas tolumoje, moters apranga ir šukuosena leidžia teigti, kad paveikslo autorius pasinaudoja sena krikščioniškojo meno privilegija atvaizduoti Evangelijos įvykį taip, tarsi jis vyktų čia ir dabar, o ne kažkur tolimoje praeityje nepažįstamame krašte, ir būtų suprantamas šio konkretaus laiko žmogui – tikinčiajam, žiūrovui. Tai, kad antrame paveikslo plane matome „grįžtantį apaštalą“ (mat mokiniai buvo nuėję į miestą nusipirkti maisto; Jn 4, 8), galime svarstyti ir apie tapytojo norą parodyti mokinių nuostabą, kad Jėzus „šnekučiuoja su moterimi“, negana to – žydų niekinamos Samarijos gyventoja (evangelistas Jonas pabrėžia: „Žydai nebendrauja su samariečiais“; Jn 4, 9).
Paveikslas „Kristus ir samarietė“ buvo nutapytas 1763 metais. Kaip tik tuo metu katalikiškoje Europoje nuvilnijo debatai apie trejybinio Dievo vaizdavimą mene. 1745 m., pirmą kartą popiežiaus magisteriumo istorijoje, Benediktas XIV (1675–1758 m.) enciklikoje Sollicitudini nostrae prabilo apie Švč. Trejybės vaizdavimo būdus, bet plačiau neaptarė Kristaus ikonografijos. Vis dėlto Apšvietos amžiuje Švč. Trejybės atvaizdai prarado savo jėgą, sustingo, pradėjo nykti, o ir Jėzaus Kristaus atvaizdas tapo „žmogišku, pernelyg žmogišku“ (Nietzsche). XX a. tyrinėtojas Volfgangas Šėnė (Wolfgang Schöne, 1910–1987 m.) pastebi, kad „baroko menui išsisemiant, taigi apie XVIII a. trečią ketvirtį, pasiekiame galutinį krikščionių Dievo veido Vakarų mene ikoninės trajektorijos tašką. Po to gali būti tik epilogas“1. Vis dėlto, nors bendra XVIII a. pamaldumo „atmosfera“ rodo krikščioniškų temų išsisėmimą, tačiau „Kristaus ir samarietės“ ikonografijai ji tikrai netrukdo. Žmogiško, „transcendenciją praradusio“ Jėzaus vaizdavimas prie šulinio Samarijoje nediskredituoja Dievo idėjos, neprovokuoja ir net neprieštarauja Jo ištartiems žodžiams samarietei: „Tai aš [Mesijas], kuris su tavimi kalbu!“ (Jn 4, 26) Juk tai išgirdusi moteris neparkrito ant žemės, neapako persmelkta dieviškos šviesos, tik „palikusi ąsotį, nubėgo į miestą ir apskelbė žmonėms: „Eikite pažiūrėti žmogaus (sic!), kuris pasakė man viską, ką esu padariusi. Ar tik jis nebus Mesijas?!“ (Jn 4, 28–29) Krikščioniškojo meno istorija rodo, kad Dievo gailestingumas ir Atgailos sakramentas – įkvėpimo šaltiniai daugelio menininkų kūryboje. Šį Evangelijoje pagal Joną aprašytą Kristaus ir samarietės susitikimą prie šulinio vaizdavo Anibalas Karačis (Annibale Carracci), Gverčinas (Guercino), Paolas Veronezė (Paolo Veronese), Lanfrankas (Lanfranco), Džiuzepė Bartolomėjas (Giuseppe Bartolomeo) ir kiti dailininkai. Bevardė samarietė netapo garsia šventąja, tačiau ji, kaip ir atgailaujanti Marija Magdalietė, atsiskleidė kaip atsivertimo figūra, nes jai Jėzus paskelbė esąs Mesijas ir patikino, kad „ateis valanda, – jau dabar ji yra, – kai tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa“ (Jn 4, 23).
Šulinys – labai senas ir daugelyje tradicijų sakralinę prasmę turintis simbolis. Šventajame Rašte prie šulinio ar šaltinio įvyko ne vienas svarbus susitikimas, atpažinimas, susitaikymas ir atsivertimas. Tačiau nuo šio Kristaus susitikimo su samariete momento šulinys krikščioniškoje tradicijoje pirmiausia yra „trykštančios į amžinąjį gyvenimą“ gyvybės versmės (Jn 4, 14) ir mokymo apie Dievą ženklas.
Tad gavėnios liturginio laiko „Magnificat“ viršelis kviečia tikinčiuosius neatstumti dieviškojo gailestingumo, priimti atsivertimo malonę, ragina prisiminti Bažnyčios mokymą apie Atgailos sakramentą ir „gyvąjį vandenį“, prašo atgaivinti tikėjimą ir, kaip samariečiams „iš ano miesto“, įtikėti Jėzų bei atpažinti pasaulio Išganytoją.
Dr. Sigita Maslauskaitė-Mažylienė
1 Cituojama iš F. Bœspflug, „Švč. Trejybė Vakarų ir Rytų mene“, in: Naujasis Židinys-Aidai, Nr. 1, 2012, p. 31.
