01
05 /
2017
Šį kartą – apie Suvalkų krašto sūnų vyskupą Vincentą Borisevičių. Vincentas Borisevičius gimė 1887 m. lapkričio 23 d. Bebrininkuose, Paežerių valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje. Tėvai, pamaldūs katalikai Augustinas Borisevičius ir Marija Rugieniūtė-Borisevičienė, šeimininkavę 40 hektarų ūkyje, išaugino 9 vaikus. Vincentas anksti neteko motinos. Tačiau jos meilę ir rūpestį atstojo vyriausioji sesuo. Matyt, tėvų pamaldumas ir nuoširdus tikėjimas turėjo įtakos, kad net du sūnūs pasirinko kunigo kelią. Iš Vincento gero mokymosi ir pavyzdingo elgesio tėvas ir sesuo Ona Dovydaitienė su vyru pastebėjo jaunuolio domėjimąsi dvasiniais dalykais ir nutarė jį leisti toliau mokytis, nors ištekliai buvo riboti. Tuo metu vidurinių mokyklų tinklas Lietuvoje dar buvo menkas ir pasirinkimas mažas. Dėl to Borisevičius nutarė leisti sūnų Vincentą į Petrapilio Šv. Kotrynos berniukų gimnaziją. Šv. Kotrynos mergaičių ir berniukų gimnazijos Peterburge buvo vienintelės katalikiškos gimnazijos visoje tuometėje Rusijos imperijoje. 1903 metais abu broliai įstojo į Seinų kunigų seminariją. Vincento brolis Kazimieras buvo įšventintas kunigu Varšuvoje 1908 m. ir paskirtas vikaru Mozūruose į Tevalino parapiją. Ten buvo rusų valdžios nubaustas 2 metams už unitų vaikų krikštijimą; jam buvo leista laikyti tik skaitytas Mišias. Tokiam rusų sprendimui jis nepakluso, todėl buvo ištremtas į Lietuvą, į Vilkaviškio apskritį. Kadangi Vincentas Borisevičius buvo per jaunas, tai baigęs Seinų seminariją gavo tik diakono šventimus 1909 m. Kaip gabų ir pavyzdingą per visus Seinų seminarijos metus, vysk. A. Karosas jį pasiuntė į Šveicarijos Fribourgo universitetą studijų gilinti. Vyresnysis Vincento brolis Kazimieras mirė 1920 metais. 1910 metais gegužės 29 dieną Vincentas įšventinamas kunigu. Kurį laiką toliau mokėsi Friburge. Parengė baigiamąjį darbą „Jėzus Kristus – Dievas“, tačiau nespėjo jo apsiginti, nes vyskupo Antano Karoso 1912 metais paskiriamas Kalvarijos vikaru bei kalėjimo kapelionu. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui 1915 metais pasiekė Minską, kur paskirtas rusų X armijos kapelionu. Organizavo lietuvių ratelį nukentėjusiems nuo karo šelpti. Grįžęs į Lietuvą, 1918–1921 metais dėstė tikybą ir dirbo kapelionu Marijampolės gimnazijoje. Jaunasis kapelionas matė ir jautė, kokią didelę žalą jaunimui daro bedieviškos idėjos. Su tuo stengėsi kovoti, skleisdamas Evangelijos žinią. 1922 metais paskirtas Seinų kunigų seminarijos, tuo metu veikusios Gižuose, dėstytoju. Įkūrus Lietuvos bažnytinę provinciją, Vincentas Borisevičius persikėlė į Telšius. Čia vyskupo Justino Staugaičio paskirtas naujai įkurtos Telšių vyskupijos kurijos kancleriu. 1927–1940 m. dirbo naujai įkurtoje Telšių kunigų seminarijoje, kurį laiką ėjo ir jos rektoriaus pareigas. Kaip seminarijos rektorius, prel. Borisevičius buvo nepaprastai uolus: sekdavo klierikus, tikrindavo juos dieną ir naktį, labai žiūrėjo tvarkos ir švaros. Jo nenuilstamos pastangos lėmė kunigų seminarijos augimą: pastatytas didelis trijų aukštų trobesys su salėmis, klasėmis ir kambariais klierikams gyventi. Prel. Borisevičius dalyvavo ateitininkų, Katalikų akcijos veikloje. Bendradarbiavo katalikiškoje spaudoje. 1928 metų vasario 16 dieną popiežiaus Pijaus XI paskirtas prelatu. 1940 metais pakeltas tituliniu Lizijos vyskupu ir paskirtas Telšių vyskupo Justino Staugaičio pagalbininku. Šiam mirus, nuo 1944 metų sausio 21 d. – Telšių vyskupas ordinaras. Antrojo pasaulinio karo metais krikščionišką meilę liudijo pagelbėdamas žmonėms. Vincentas Borisevičius neskirstė žmonių pagal rasę ar įsitikinimus, kiekvienas jam buvo be galo svarbus. Apie tai tardomas pripažino: „Išgelbėjau žydaitę, Telšių gydytojo dukterį; pamaitinau į nelaisvę patekusius rusų kareivius; daviau maisto ir tarybiniams piliečiams, kuriuos į Lietuvą atvežė vokiečiai; kartu su vyskupu Justinu Staugaičiu siųsdavome kunigus tarpininkauti, kad nebūtų šaudomi komunistai. Aš pats prašiau, kad iš koncentracijos stovyklos būtų paleista Telšiuose gyvenusi Šaikūnų šeima.“
Kankinystė
Dera pastebėti, kad į šią savo gyvenimo epopėją vyskupas Vincentas Borisevičius kopė kiekvieną dieną, ryždamasis iki galo būti tokiu ganytoju, kuris gyvybę pasirengęs guldyti už savo ganomuosius. Štai 1945 m. vyskupas pagelbėjo slapstantis buvusiam Lietuvos konsului ir Plungės burmistrui Eduardui Misevičiui, o Žemaičių legiono štabo vado pavaduotoją Šarūną Jazdauską įdarbino Lieplaukio zakristijonu. Padėjo kunigams Pranui Gustaičiui ir Jonui Našlėnui slapstytis nuo NKVD, dažnai keitė jų parapijas. Todėl natūralu, kad užsitraukė valdžios nemalonę. Prasidėjo tardymai, grasinimai, raginimai bendradarbiauti. Pažymėtina, kad 1945 metų pabaigoje tomis temomis vyskupas kalbėjosi su Vilniaus arkivyskupu Mečislovu Reiniu. Be abejo, paveiktas arkivyskupo M. Reinio asmeninės laikysenos, 1946 m. sausio 6 d. rašte, adresuotame tarybinės valdžios institucijoms, kategoriškai atsisakė bendradarbiauti ir ką nors įskųsti, nes tai nesiderina nei su juo pačiu, nei su titulu, nei su sąžine. Reikėtų priminti, kad vyskupui buvo siūloma tiesiog bendradarbiauti sudarinėjant pažįstamų asmenų politines charakteristikas. To pakako, kad 1946 m. vasario 5 d. vyskupas Vincentas Borisevičius būtų suimtas, o tų pačių metų rugpjūčio 28 d. nuteistas mirties bausme. Bausmė įvykdyta 1946 m. lapkričio 18 d. Tiesa, inkriminuojami nusikaltimai buvo chrestomatiniai – parama ginkluotam pasipriešinimui prieš sovietų valdžią, antisovietinių pamokslų sakymas ir draudžiamos literatūros laikymas. Už šiuos nusikaltimus, ko gero, buvo nuteistas ne vienas doras lietuvis… Vyskupas tokia bausme buvo nuteistas dėl to, kad buvo vyskupas, kad neišsižadėjo tiesos, kad ryžosi už avis guldyti gyvybę. Tokia beprasmiška ir žiauri bausmė, be abejo, buvo skirta ir siekiant pagąsdinti ir kitus ganytojus, norint juo paveikti.
Vyskupo palaikai palaidojami bendrame kape Tuskulėnų dvaro teritorijoje. Ilgą laiką palaidojimo vieta nežinoma. Masines kapavietes pavyko atrasti tik 1994 metais. 1999 metais identifikuoti vyskupo Vincento Borisevičiaus palaikai ir tų pačių metų rudenį perlaidoti Telšių katedroje, vyskupų kriptoje.
Kuo vyskupas Vincentas Borisevičius aktualus XXI amžiaus pradžios lietuviui?
Jei kiltų klausimas, ko galėtų pamokyti mus vyskupo Vincento Borisevičiaus kankinystė ir pavyzdys, ko gero tiksliausias atsakymas būtų tiesiog pasitikėjimo Dievu, žinant, kad atėjus liudijimo valandai pati Šventoji Dvasia prabyla. Visa tai vyskupas pats savo pavyzdžiu ir parodė, nesitraukdamas nuo savosios bendruomenės, sunkiausiomis akimirkomis liudydamas tikėjimą ir pereidamas kančios kelią, kad tiek tada, tiek dabar mums visiems eiti būtų lengviau.
Parengė
kun. teol. lic. Nerijus Pipiras
