01
06 /
2015
Evangelijos pagal Luką pirmuosiuose dviejuose skyriuose skamba keturios giesmės – Marijos, Zacharijo, angelų ir Simeono. Jos kartu sudaro tarsi džiugų Evangelijos simfonijos įvadą, nes jose jau aidi visos pagrindinės Luko temos – Dievo ištikimybė savo Sandorai, Jo išganingas aplankymas, teikiantis ramybę ir išlaisvinimą nuskriaustiesiems, gailestingumas ir nuodėmių atleidimas, išlieta malonė visoms tautoms.
Zacharijo giesmė artimai susijusi su šv. Jono Krikštytojo gimimo iškilme – liaudiškai vadinamomis Joninėmis, nors tekstas nėra skaitomas per šv. Mišias. Kita vertus, ši Evangelijos pagal Luką ištrauka mums gerai pažįstama, nes ji yra kasdienės Rytmetinės maldos dalis. Kas rytą tarsi įsijaučiame į kūdikėlio Jono tėvo džiugią nuostabą ir su juo skelbiame Dievo pažadų išpildymą bei naujosios eros pradžią, artėjant išpranašauto Išganytojo gimimui.
Palaimintas Viešpats Izraelio Dievas,
kad aplankė savo tautą ir atnešė jai išvadavimą.
Giesmė prasideda Dievo palaiminimu, kurį, kadangi nėra įprasta taip kalbėti lietuviškai, verčiame „Šlovė Viešpačiui“ (kaip ir Ef 1 giesmės pradžioje). Dėl to pirmojo žodžio giesmė dažnai vadinama lotyniškai – „Benedictus“. Biblinėje kalboje žmogaus palaiminimo malda, dažnai randama psalmėse, yra atsakas į Dievo laiminimo malonę. Taigi pradedame giesmę (ir, pagal Liturgines valandas – dieną) sužavėtu padėkos ir šlovinimo proveržiu! Tai, kas jį sužadina, yra „Dievo aplankymas“. Senajame Testamente Dievo aplankymas dažnai minimas, kai Viešpats konkrečiai apsireiškia žmonių arba tautos istorijoje. Pvz., Pradžios knygoje (21, 1 bei 50, 24) Dievo aplankymas reiškia netikėtą vaiko pradėjimą nevaisingai moteriai; Išėjimo knygoje (3, 16) jis reiškia Jo „įsikišimą“ į tautos nelaimę bei jos išvadavimą iš Egipto. Evangelijoje pagal Luką žmonės, Jėzaus stebuklais sužavėti, skelbia, kad Jame Dievas vėl aplankė savo tautą (7, 16), tačiau, bendrai paėmus, tauta „neatpažįsta savo aplankymo meto“ (19, 44). Ši aplankymo tema sudaro intarpą Zacharijo giesmėje, nes ji yra kartojama 78 eilutėje: „Mus aplankė šviesa iš aukštybių.“
Taigi verta čia sustoti: kiek atpažįstu Viešpaties aplankymus savo gyvenime, Bažnyčios, pasaulio įvykiuose? Ką man reiškia, kad Dievas aplanko mane, mano namus? Kokius jausmus tai man sukelia? Ar kiekvieną rytą ruošiuosi Jį priimti?
Viešpats „atneša išvadavimą“ (pažodžiui „atpirkimą“). Šis žodis primena tautos išlaisvinimą iš Egipto bei iš Babilonijos vergovės, taip pat ir dvasinį atpirkimą iš nuodėmių (žr. Ps 130, 7. 8) Toliau tekste yra įvardyti keli išvadavimo ir išgelbėjimo aspektai:
jog mus išgelbės nuo priešų
ir iš rankos tų, kurie mūsų nekenčia.
Ir vėl truputį žemiau:
jog leis mums,
išvaduotiems iš priešų rankos,
be baimės jam tarnauti.
Zacharijo giesmės kontekste priešai gali būti okupantai romėnai. Tačiau, kai Lukas rašo Evangeliją ne žydų kilmės krikščionims, jis turi omenyje ką kita.
Ir vėl čia verta pagalvoti: ką man reiškia šitie „priešai“? Žinoma, visada gali būti žmonių, kurie mums kenkia, ir gali būti, kad Dievas iš tiesų išvaduoja iš tokių pavojų. Bet yra ir kitokių priešų, ir kitokių išvadavimo būdų. Pvz., atleidimo malone priešas gali man nebebūti priešas. Be to, manyje yra daugybė nematomų vidinių priešų, kurie man yra kur kas grėsmingesni nei pikti kaimynai! Yra naudinga Dievo akivaizdoje įvardyti juos ir melsti išvadavimo, kokio norės Dievas.
Išvadavimas veda į tarnystę be baimės. Hebrajiškai vergovė, tarnystė ir kultas yra tas pats žodis (aboda) ir tai daug ką reiškia: išėjimas (ar tai yra Išėjimas iš Egipto ar bet kuris Dievo duotas dvasinis išėjimas mūsų gyvenime) veda iš vienos tarnystės, pažymėtos prievole ir baime, į kitą tarnystę – tarnystę Dievui, pažymėtą laisve ir meile, išreiškiamą garbinimu. Šlovinimo malda yra išlaisvinto žmogaus tarnystė ir orumo išraiška!
Kaip pereinu iš tarno santykio su Dievu į laisvo vaiko santykį?
Kokios yra mano dabartinės (gal ne visai sąmoningos) baimės? Koks galėtų būti mano išlaisvinimo iš jų kelias?
Jis pažadino gelbėtoją mums galingą
(pažodžiui „išganymo jėgą“)
savo tarno Dovydo namuose,
kaip nuo senų senovės buvo skelbęs
savo šventųjų pranašų lūpomis.
Žodis gelbėtojas – graikiškai Soter skamba dar 71 eilutėje („išgelbės nuo priešų“) ir:
tu mokysi jo žmones pažinti išganymą (išgelbėjimą)
iš nuodėmių atleidimo.
Taigi išganymo jėga yra atleidimo jėga! Galingas Išvaduotojas apsireikš kaip Nukryžiuotasis, nesugebantis pats išsigelbėti ir nužengti nuo kryžiaus (žr. Lk 23, 35–36). Jis melsis: „Tėve, atleisk jiems, nes nežino, ką darą“ ir pažadės nusikaltėliui: „Šiandien būsi su manimi rojuje.“ Kaip rašoma 130 psalmėje: „Didi jo atpirkimo galybė!“
Jonas Krikštytojas padės žmonėms „pažinti“ šį išganymą. Iš ko jis yra pažįstamas pagal Luką? Iš nelaukto atleidimo. Evangelijoje pagal Luką labai pabrėžiama, kad atleidimas ateina pirma, jis besąlygiškas, išankstinis. Tai yra Dievo iniciatyva, kurią žmogui tereikia priimti per atgailą (pvz. Lk 7, 41–42; 15, 20; 19, 5–10)
Kaip aš priimu tokį Gelbėtoją, kuris nepašalina mano nei pasaulio bėdų kaip su burtininko lazdele, bet jas prisiima? Tokį, kurio galia yra meilė?
Kiek giliai suvokiu, kaip mums reikia atpirkimo? Kiek sugebu priimti tokį besąlygišką Dievo gailestingumą man ir kitiems, nepaisant to, kad esame jo neverti?
Tuo jis rodo mūsų protėviams gailestingumą
ir atsimena savo šventąją sandorą –
priesaiką, duotą mūsų tėvui Abraomui.
Šitos eilutės yra pačiame giesmės centre. Jose yra tam tikras žodžių žaismas, nes vardas „Zacharijas“ hebrajiškai reiškia „Dievas atsimena“, o „Jonas (Johannan) – „Dievas gailestingas“. Dievas Senajame Testamente atsimena savo Sandorą, savo pažadus, savo kenčiančią tautą, bet Jis yra linkęs užmiršti nuodėmes ir kantriai vis iš naujo atleisti ir gelbėti.
O aš? Kas labiausiai lieka mano atmintyje – kartėlis ar padėka?
Kokia yra mano Sandoros istorija su Dievu? Kiek remiuosi Jo ištikimybe, kovodamas su savo baimėmis?
Dėl širdingiausio mūsų Dievo gailestingumo
mus aplankė šviesa iš aukštybių,
kad apšviestų tūnančius tamsoje ir mirties ūksmėje,
kad mūsų žingsnius pakreiptų į ramybės kelią.
Antrą kartą randame žodį „gailestingumas“, čia apibūdintą žodžiu „širdingiausias“. Pažodžiui verčiant, būtų: „Dėl mūsų Dievo gailestingumo įsčių/vidurių“. Senajame Testamente vienas iš dažniausių žodžių, kalbant apie Dievo meilę, yra rehem, kuris yra panašus į žodį „įsčios“. Dievo gailestingoji meilė yra lyg įsčios, iš kurių atgimsta nusidėjėlis. Evangelijoje pagal Luką kelis kartus aptinkame graikišką žodį, reiškiantį rehem: kai Jėzus mato gedinčią Naino našlę (7, 13), kai gerasis samarietis mato sužeistą žmogų (10, 35) ir kai tėvas iš tolo mato grįžtantį palaidūną (15, 20). Evangelijoje pagal Matą tas pats žodis išreiškia Jėzaus susijaudinimą, matant pavargusias, sutrikusias minias (Mt 9, 36). Tai nėra paprastas „gailestis“, o giluminė širdies atjauta, jaučiama kūne ir verčianti veikti.
Kiek esu patyręs Dievo „įsčių“? Kiek esu persiėmęs Jo jausmais kitų atžvilgiu?
Paskutinėse eilutėse Jėzus garbinamas kaip „šviesulys iš aukštybių“, tekanti saulė, apšviečianti tuos, kurie tūno mirties tamsybėse. Toje tamsoje Jis neša šviesą ir ramybę (ramybės tema – dažna Evangelijoje pagal Luką nuo Jėzaus gimimo iki Jo prisikėlimo: 2, 14. 29; 7, 50; 8, 48; 10, 5. 6; 19,3 8.4 2; 24, 36)
Kurios yra mano bei kitų žmonių tamsos, kurias esu kviečiamas aplankyti kartu su Jėzumi, kad Jis jas apšviestų?
Sesuo Benedikta Rollin RA
