01
11 /
2011
Iliuminacijoje – nedideliame smulkiai tapytame paveikslėlyje –vaizduojamas Kristus Didybėje ir Jį garbinanti Visų Šventųjų bendrija. Tai viena iš Prancūzijos karalienei Onai Bretonei skirtos „Valandų knygos“ iliustracijų. „Valandų knygomis“ vadinami pasauliečių brevijoriai su liturginėmis maldomis kiekvienai metų dienai ir valandai. Pirmosios rankraštinės tokio pobūdžio knygos atsirado XII a., o XIV–XV a. ypač suklestėjo jų iliustravimo menas. Greta maldų tekstų imtos vaizduoti Naujojo Testamento ir šventųjų gyvenimų scenos, atskirų mėnesių sezoninių darbų ar kiti pasaulietinio gyvenimo vaizdai. Žano Burdišono (Jean Bourdichon) iliustruota „Valandų knyga“ laikoma vienu puošniausių ir gražiausių XVI a. renesansinės iliuminacijos paminklų.
Žanas Burdišonas (1457–1521), karaliaus dvaro dailininkas, gyveno ir dirbo Ture. Laikomas šiaurietiškojo Renesanso stiliaus atstovu, nors jo kūryboje, o ypač šioje iliuminacijoje, dar labai raiški viduramžių ikonografija ir estetika.
Pirmasis įspūdis pažvelgus į Žano Burdišono nutapytą „Visų šventųjų“ sceną – įstabus spalvingumas ir pilnybė: paveikslas nuo pat viršaus iki apačios ankštai pripildytas Viešpatį pamaldžiai garbinančių šventųjų. Kur ir kada viskas vyksta? Paveiksle, galima sakyti, nėra jokios erdvės, tarp nutapytų figūrų nematyti „tuščio“ tarpelio, tik Jėzų – karalių Karalių gaubia aukso spalvos mandorla – migdolo konfigūracijos lygus auksinis fonas – stilizuotas dangaus didybės simbolis. Tai mūsų patirčiai tiesiogiai nepasiekiama, tik vizijose regima erdvė. Ji nesusieta su jokia konkrečia vieta, jos nepripildo joks konkretus laikas. Todėl neatsitiktinai 835 m. įsteigtos Visų Šventųjų šventės liturgija ir ikonografija grindžiama Apreiškimu Jonui (Apr 5, 11–13; 7, 9–14): „Aš regėjau ir girdėjau balsus daugybės angelų aplinkui sostą, būtybes ir vyresniuosius; jų skaičius buvo miriadų miriadai, tūkstančių tūkstančiai. Jie skelbė skambiu balsu: „vertas Avinėlis, kuris buvo užmuštas, imti valdžią ir lobį, ir išmintį, ir galybę, ir pagarbą, ir šlovę, ir gyrių“ <…> Paskui regėjau: milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį.“
Pirmasis Visų Šventųjų paveikslas išlikęs iš X a. Jame vaizduojami angelai ir šventieji, garbinantys Avinėlį, visai taip, kaip aprašyta Apreiškime Jonui. Nuo XIV a. vietoj Avinėlio pradėta vaizduoti Švč. Trejybė, Dievas Tėvas ir pats Kristus Didybėje.
Žano Burdišono iliuminacijoje šventųjų minia pavaizduota trimis eilėmis, pirmojoje – greičiausiai dailininko amžininkai – Prancūzijos vyskupai, vienuoliai ir šventosios moterys, kurių viena greičiausiai būsianti pati karalienė Ona Bretonė. Virš pirmosios tarsi chore išsirikiavusios antroji ir trečioji šventųjų eilės, pastaroji mandorlos apatinio krašto perskirta į dvi puses, vienoje pusėje – apaštalai šv. Petras, šv. Jonas Evangelistas ir kt., o kitoje pusėje – Mozė ir kiti Senojo Testamento herojai. Dar aukščiau – Švč. Mergelė Marija ir šv. Jonas Krikštytojas su avinėliu. Iki pat viršaus mandorlą gaubia raudonai ir mėlynai tapyti angelėlių veidai, atrodantys lyg ornamentų fonai.
Atvaizde visos figūros tolygiai ryškios, nors jų grupavimas į eiles ir rodytų tam tikrą šventųjų bendrijos hierarchiją, juk pačioje viršutinėje kompozicijos dalyje – Kristus, iš šventųjų arčiausiai Jo – Švč. Mergelė Marija.
Dailininkas rodo renesansinį mėgavimąsi kiekvienu vaizduojamu asmeniu, jo veidu, preciziškai perteikiama figūra, jos rūbais ir puošmenomis, pasaulietiniais ir bažnytiniais atributais. Viskas tolygiai ryšku, viskas regima pirmame, pačiame artimiausiame plane, tačiau tai, kas čia pat regima, paradoksaliai priklauso visai kitam – nepasiekiamam ir nežemiškam dieviškos karalystės pasauliui. Čia visa taip nekasdieniškai iškilnu, džiugu, kupina šventiškos rimties ir susižavėjimo. Jėzaus šventųjų bendruomenė tviska prabanga, ją skleidžia ne tik visą paveikslėlį puošiantis auksas, bet ir spalvos, kurios pačios iš savęs švyti kaip vienokio ar kitokio pigmento prisodrinti šviesos šaltiniai, kaip persmelkti saulės spindulių gotikinių katedrų vitražai. XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje natūraliu būdu išgaunama ryški audinio ar daikto spalva buvo prabangos dalykas, o ryškių spalvų gausa ir įvairovė kasdienybėje – retai sutinkamas reiškinys. Tad Bourdišono nutapyta iliuminacija tarsi patvirtina tai, ką kalbėjo viduramžių teologai „Dievas garbinamas ir spalvų prabanga.“
Dr. Tojana Račiūnaitė
